As statistical surveys show, both Poland and the neighbouring Czech Republic are single-ethnic and highly monolingual countries. The observation of the linguistic landscape of the Polish-Czech borderland suggests, however, that the display of common natural heritage is conducive to weakening monolingualism and the development of multilingual practices instead. The hypothesis is being checked in a comparative analysis of the linguistic landscape of two picturesque locations - Czech Adršpach and Polish Karłów where a lot of natural sights in the form of rocks can be found. The case study proves that different languages and communication modes are used to describe these attractions: lingua materna, lingua receptiva, and global or regional lingua franca. The research material includes 211 signs photographed in the Rock City in Adršpach and 283 signs photographed at local tourist attractions near Karłów, namely, on the Szczeliniec Wielki mountain peak and in the Błędne Skały area. The analysis covers both the language hierarchy as well as the specific multilingual character of information signs which refer mainly to the rock objects. The selected photographs are presented in the paper in the attempt to illustrate the particular linguistic practices in examples. The research is based on the assumption of applied ecolinguistics that the diversity of languages should be maintained through appropriate language policy and other activities supporting the preservation of the linguistic and natural heritage. This perspective might shed a new light on the moment of transition from the monolingual paradigm to more open and sustainable multilingual practices in the linguistic landscape of Polish-Czech borderland.

Straipsnyje aptariami svarbiausi ekolingvistinio požiūrio į kalbos mokymą aspektai ir sąsajos su specialybės kalbos mokymu bei jo turinio atnaujimu. Tyrimu, kuris grindžiamas ekolingvistinėmis prielaidomis, siekta atskleisti, kaip Vilniaus Gedimino technikos universiteto Aplinkos inžinerijos, Elektronikos ir Statybos fakultetų magistrantai vertina specialybės kalbos kultūros mokymo turinį ir kokios yra jo tobulinimo galimybės. Teorinės literatūros apžvalga ir kiekybinis tyrimas atskleidė, kad, mokant specialybės kalbos kultūros, siekiant, kad kurso turinys atitiktų studentų, o vėliau – ir darbuotojų poreikius, reikia ne tik įvertinti mokymo(si) patirtį, tirti studentų nuomonę, bet ir analizuoti kalbos aplinką, nuolat reaguoti į globalizacijos nulemtus visuomenės pokyčius.

Kartais manoma, kad tautinių mažumų bendruomenėms vertėtų atsisakyti savo paveldo kalbos vardan nacionalinių ir tarptautinių kalbų kodų vartojimo bei socialinės ir ekonominės pažangos. Kita vertus, esama ir priešingų nuomonių, teigiančių, jog būtina išsaugoti kalbinę įvairovę bei skirtingus kolektyvinius identitetus. Šiame straipsnyje „darnos“ sąvoka kildinama iš požiūrio, kad ekonomikos pažanga turi būti plėtojama atsižvelgiant į natūraliosios aplinkos vystymąsi bei jį integruojant. Taip apibrėžta „darna“ leidžia pagrįsti „kalbinės darnos“ sąvoką, akcentuojant, kad dominuojančių kalbų plėtra tinkamai neatsižvelgiant į kalbinės įvairovės puoselėjimą gali turėti tokių pat neigiamų socialinių ir kultūrinių pasekmių kaip ir aplinkai kenksminga ekonomikos plėtra. Straipsnio autorius pabrėžia būtinybę politikos formuotojams, institucijoms, kalbinės daugumos bei kalbinių mažumų atstovams prisiimti sociolingvistinės įvairovės išsaugojimo atsakomybę bei numatyti prioritetinius žingsnius, užtikrinančius kalbinę darną.

The spreading of few ‘powerful’ languages to the detriment of numerous ‘weak’ languages has led to the endangerment of many idioms, a process caused by three main factors: linguistic imperialism and globalization, the language policies traditionally adopted by nation-states, and language shift. Some theoretical frameworks justify the impoverishment of linguistic diversity according to an instrumentalist viewpoint, while others support linguistic diversity. Two documents by UNESCO, for instance, underline the importance held by languages in relation to the I(ntangible) C(ultural) H(eritage), not only as vehicles of culture, but also as part of the ICH themselves. Other theoretical frameworks stress the importance of linguistic diversity according to both an ecolinguistic perspective and a rights-oriented approach. From these starting points, the expression ‘ecolinguistic capital’ is proposed to designate that particular intangible capital by implying an anthropocentric view, and composed of three interrelated elements: languages, individuals and places.