Savireguliacija yra vienas esminių veiksnių, turinčių įtakos sportiniam meistriškumui ir sporto karjeros sėkmei. Sportinio meistriškumo ugdymas reikalauja nuolatinio kognityvinio aktyvumo, elgesio ir emocijų reguliavimo tiek treniruotėse, tiek varžybose. Savireguliacijos gebėjimai padeda sėkmingai priimti sprendimus ir prisitaikyti prie pokyčių, tačiau savireguliacijos gebėjimų ugdymas reikalauja pastangų ir įsipareigojimo. Tyrimo tikslas yra nustatyti sąsajas tarp sportininkų suvokiamos sportinės kompetencijos, savireguliacijos gebėjimų ir pasitenkinimo veikla. Tyrime dalyvavo 320 sportininkų (16,10 ± 1,47 m.), siekiančių aukšto meistriškumo. Duomenų rinkimui taikyta lizdinė imtis. Tyrime taikyta suvokiamos kompetencijos skalė (Williams ir Deci, 1996; Williams et al., 1998), adaptuotas Pasitenkinimo klausimynas (Man-Cih, 2006) ir Savireguliacinio mokymosi sporte skalė (McCardle et al., 2018). Tyrimo rezultatai parodė, kad vaikinai ir merginos nesiskiria savireguliacijos gebėjimais, (p < 0,05), tačiau vaikinams būdingas aukštesnis pasitenkinimas veikla (p < 0,05) nei merginoms. Komandinių sporto šakų atstovai pasižymėjo aukštesniu pasitenkinimu veikla nei individualių sporto šakų atstovai (p < 0,05). Tačiau individualių sporto šakų atstovams būdingi geresni savireguliacijos įgūdžiai, tokie kaip planavimas, tikslų kėlimas, savistaba ir vertinimas (p < 0,05). Tyrimo rezultatai parodė stiprų statistiškai reikšmingą ryšį tarp sportininkų suvokiamos sportinės kompetencijos, pasitenkinimo veikla ir savireguliacijos gebėjimų. Suvokiama sportinė kompetencija yra stipriai susijusi su tikslų kėlimu, pastangomis, koncentracija. Pasitenkinimo rodikliai taip pat glaudžiai susiję su sportininkų vertybines nuostatas atspindinčiais aspektais.