This article explores the possibility of using criminal procedure and its measures for individual prevention of crime. The author tries to look at criminal procedure in an abstract way, not focusing on any concrete legal system. It is argued that the criminal process is traditionally reactive and this should not change. However, some measures of criminal procedure (arrest, pretrial detention, house arrest, suspension of driving licence, suspension at work) may be used as instruments of individual prevention when they are the best or only measures available and their application will not prejudice the case against the accused. Their use must be accompanied by relevant safeguards and allowed only if necessary and proportional.

The article analyzes the evaluation of the lawfulness of criminal proceedings (decisions) in criminal and civil proceedings. In the legal regulation of Lithuania there is a strict non-contractual liability of the state, which means that liability of the state raises without the fault of the officers (institutions). The limits of thestrict liability are extremely wide. In this context, one of the essential aspects of addressing the issue of compensation for the damage caused by the pre-trial investigation officers, the prosecutor and the court is to strike the right balance between effective criminal proceedings and the protection of the interests of the injured party. The main objective is to ensure that the limits of the non-contractual liability of the state are not unreasonably extended or unreasonably narrowed. The limits of the non-contractual liability of the state also depends on whether the legality of the actions (decisions) of the criminal proceedings is assessed in the same way or differently in the criminal and civil proceedings. It was revealed that the concepts of violation of criminal procedure and the criteria used in the doctrines of criminal procedure law and civil law to determine the illegality of procedural actions do not coincide. The courts also take the position that the legality of the same acts of criminal proceedings in a criminal and civil cases may be assessed differently. However, the article raises doubts as to whether the opposite assessment of the same act (decision) of criminal proceedings, depending on whether it is assessed in criminal or civil proceedings, is reasonable and does not unduly extend the limits of liability of the State. The author doubts whether such case law is not in conflict with the principles of legal stability, consistency and binding nature of final court decisions, does not unbalance the existing hierarchy of courts and division of competence, as well [...]

Europos tyrimo orderis (toliau ETO) kaip naujas teisinio bendradarbiavimo instrumentas tarp Europos Sąjungos valstybių narių gana neseniai pradėtas naudoti praktikoje – nuo 2017 m. birželio 15 d. Iki minėtos datos teisinis bendradarbiavimas, susižinojimas baudžiamosiose bylose tarp Europos Sąjungos (toliau ES) valstybių narių buvo reglamentuojamas Europos konvencijomis bei jų papildomais protokolais, Europos įrodymų orderiu, Europos arešto orderiu. Naujasis teisinis instrumentas pakeitė gana nelanksčius teisinio bendradarbiavimo instrumentus, todėl tikimasi, kad tai pagreitins tyrimo veiksmus ES valstybėse narėse. 2014 m. balandžio 3 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2014/41/ES dėl Europos tyrimo orderio baudžiamosiose bylose II skyriaus Procedūros ir apsaugos priemonės, skirtos išduodančiajai valstybei, 6 str. ETO išdavimo ir perdavimo sąlygos 1 d. nurodoma, kad „Išduodančioji institucija gali išduoti ETO tik tuo atveju, kai tenkinamos šios sąlygos: a) išduoti ETO yra būtina ir proporcinga 4 straipsnyje nurodyto proceso tikslu, atsižvelgiant į įtariamojo arba kaltinamojo teises, ir b) ETO nurodytą (-as) tyrimo priemonę (-es) būtų galima nurodyti vykdyti tokiomis pačiomis sąlygomis panašioje nacionalinėje byloje.“ Kaip ir kiekviena nauja teisinė priemonė, atsirandanti gana konservatyvioje terpėje, kokia laikytinas baudžiamasis procesas, ETO taikytojams praktinėje veikloje iškyla naujų klausimų. Pvz., kokia vienos iš direktyvos dėl ETO (6 str. 1 d. a) p. paminėtų išdavimo sąlygų, išreikštos žodžiu „būtina“ samprata? Kokiais kriterijais vadovaujantis nustatoma, kada išduoti ETO yra būtina, o kokiais atvejais to daryti nerekomenduotina? Taigi anksčiau paminėti klausimai nubrėžia šio tyrimo kryptį, būtent – išanalizuoti vienos iš ETO išdavimo sąlygos požymio, išreikšto žodžiu „būtina“ sampratą, jo aiškinimą supranacionalinių ir nacionalinių teismų jurisprudencijoje ir pateikti kriterijų, kurie padėtų apsispręsti priimant sprendimą išduoti arba atsisakyti išduoti ETO konkrečiame ikiteisminiame tyrime ar baudžiamojoje byloje.

The social nature of human beings pushes them for social interaction and each human being has their own interests, which may not always coincide with the interests of other individuals. Therefore, a state’s high priority task is to ensure that every human being and the whole society is protected by the state from unlawful acts. The state is obliged to take legal means to disclose the criminal acts committed by the individuals, and limitation of human rights and fundamental freedoms is inevitable. It means that law enforcement agencies can enter a person’s private life protected by international and national law. In given situations, a form of competition arises between the two legal values protected by the law: the right of the people to be secure in their persons and the right of person to privacy and dilemma how to tackle in case of collision of two mentioned values during pre-trial investigation. Based on international standards formulated by European Court of Human Rights, a person’s right to privacy can be limited in some cases if such restrictions procedures, in details, are prescribed by law. Mandatory requirements for law restricting a person’s privacy are: accessibility (publicly accessible for everyone who wish to introduce); targeting legal objectives; possibility to protect a person‘s rights from illegal actions; foreseeability; necessity in the democratic society for the prevention of disorder or crime; state‘s interference into a person‘s privacy must fit pressing social need. The states (signatories of 1950 European Convention on Human Rights) enjoy a certain but not unlimited margin of appreciation in the matter of the imposition of restrictions on a person‘s right to privacy. [...]

Straipsnyje nagrinėjami atskiri diskusiniai specialiųjų žinių taikymo baudžiamajame procese klausimai, kuriems iki šiol mokslinėje literatūroje buvo skirta mažiau dėmesio. Aptariant specialiųjų žinių sampratą pabrėžiama, kad baudžiamojo proceso subjektams (ikiteisminio tyrimo pareigūnams, prokurorams, teisėjams), neturintiems specialiųjų žinių, sunku įvertinti specialisto išvadoje bei ekspertizės akte pateiktų išvadų, taikytos metodologijos, instrumentarijaus mokslinį pagrįstumą ir patikimumą, o nei įstatymas, nei teismų praktika neformuluoja jokių bent kiek aiškesnių vertinimo kriterijų. Kita problema ? teismai teikia prioritetinę įrodomąją reikšmę valstybinių institucijų ekspertų bei specialistų surašytoms išvadoms palyginti su privačių ekspertų, specialistų surašytomis, atsižvelgdami ne į išvadų turinį ir nustatytos informacijos pagrįstumą bei patikimumą, o į ją surašiusio asmens procesinę padėtį. Tokią praktiką gali keisti patys teismai, priimdami sprendimus konkrečiose bylose ir taip formuodami precedentus. Autoriai atkreipia dėmesį ir į specialistų bei ekspertų („valstybinių“ ir privačių) parinkimo problemos ypatybes. Manytina, kad tyrimai turėtų būti pavedami atlikti instituciškai ir tarnybiniais ryšiais su kitais proceso dalyviais nesusijusiems specialistams. Straipsnyje analizuojama užsienio praktika ir mokslininkų bei teismų suformuluoti kriterijai, kurie gali padėti įvertinti šiuos įrodymų šaltinius.

Straipsnyje analizuojama teisinė ir kriminologinė socialinio tyrimo išvados reikšmė bei galimos kliūtys ja naudotis Lietuvoje nagrinėjant baudžiamąsias bylas.

Nusikalstamumo kontrolės taikant tarptautinio teisinio bendradarbiavimo instrumentus ištakos siejamos su IX amžiaus pradžia. Per daugiau nei dviejų šimtų metų laikotarpį pasirašyta daugybė šios srities tarptautinių sutarčių. Daugelis pasaulio valstybių nuolat tobulina praktinius tarptautinio teisinio bendradarbiavimo aspektus, o Europos Sąjungos lygiu įtvirtintos ir sėkmingai veikia nemažai supaprastinto teisinio bendradarbiavimo formų. Tačiau, nepaisant šių pozityvių poslinkių, Lietuvoje šiandien dar galima įžvelgti tam tikrų tarptautinio teisinio bendradarbiavimo baudžiamosiose bylose problemų. Autoriaus nuomone, turėtų būti tobulinamos tiek materialiosios, tiek ir proceso normos, nereikėtų siekti teisinio bendradarbiavimo klausimus spręsti taikant baudžiamosios teisės normas, o tarptautinio teisinio bendradarbiavimo baudžiamosiose bylose pagrindas turėtų būti ne tik tarptautinė sutartis, bet ir specialiojo nacionalinio įstatymo normos. Straipsnyje nagrinėjama tarptautinio teisinio bendradarbiavimo baudžiamosiose bylose reglamentavimo istorija, atitinkama užsienio valstybių bei Lietuvos pozityvi ir negatyvi patirtis, galiojantys nacionalinio teisinio bendradarbiavimo baudžiamosiose bylose pagrindai, brėžiamos jų tobulinimo principų gairės. Taip pat siūloma keletas aktualiausių tarptautiniam teisiniam bendradarbiavimui baudžiamosiose bylose įtaką darančių veiksnių reglamentavimo modelių.

Straipsnyje analizuojama proporcingumo testo Europos arešto orderio atveju specifika ir praktinės problemos Europos Sąjungos teisėje bei Lietuvos baudžiamajame procese, taip pat proporcingumo testo schema ir vertinimo kriterijai.

Ar giminystės ryšiu nesusieti tos pačios lyties asmenys, gyvenantys bendrai, baudžiamojo proceso Lietuvos Respublikoje metu turi teisę būti laikomi šeimos nariais? Lietuvoje tos pačios lyties asmenų santykiai nėra siejami su galiojančiomis šeimos teisės normomis – viešoje erdvėje tai yra dažnos kritikos objektas. Vis dėlto, atsižvelgus į platų ir dviprasmišką šeimos narių apibrėžimą Lietuvos Respublikos Baudžiamojo proceso kodekso 38 straipsnyje, a priori nėra pagrindo teigti, jog tos pačios lyties asmenys nebūtų laikomi šeimos nariais baudžiamojo proceso metu, juolab kad pagal konstitucinę dokriną, santykių išraiškos forma konstitucinei šeimos sampratai esminės reikšmės neturi.Nors šeimos nariai nelaikomi baudžiamojo proceso subjektais, jie dėl savo statuso įtakos procesinėms teisėms ir pareigoms gali turėti (įskaitant teisę neduoti parodymų bei pareigą nusišalinti ir t. t.), todėl svarbu konkrečiai įvardyti šeimos nariais laikytinų subjektų ratą. Be to, šeimos nario samprata baudžiamojo proceso kontekste yra svarbi ir dėl žmogaus teisių, įskaitant teisę į pagarbą šeimai, apsaugos.Straipsnyje, vadovaujantis teisės aktais bei doktrina, atskleidžiama teisinė šeimos samprata baudžiamojo proceso teisės kontekste, analizuojamos prielaidos šeimos narių teisėms ir pareigoms atsirasti. Atsižvelgus į pozityviosios teisės sąlygotus neaiškumus, aptarta nacionalinių teismų praktika bei Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencija, kurioje vertinami faktiniai fizinių asmenų santykiai – įvardijus šeimos santykiams būdingus požymius, pateikiama jų ir tos pačios lyties asmenų santykių dermės analizė.

The restoration of the independence of the Republic of Lithuania on 11 March 1990 ipso facto implies the beginning of buildup of the new legal system in Lithuania and succession of the best Western values legal traditions. At the same time it is considered to be the starting point for the legal system of the Republic of Lithuania from which it has been beginning to evolve and develop into the direction of respect for human rights and fundamental freedoms. This is clearly reflected in the Constitution of the Republic of Lithuania adopted by citizens of the Republic of Lithuania in the Referendum of 25 October 1992. The preamble of the Constitution of the Republic of Lithuania provides that one of the most significant aims of the Lithuanian nation is to strive for an open and harmonious civil society and law-based state. The social nature of human beings pushes them for social interaction and each human being has his own interests which may not always coincide with interest of other individuals. Therefore, a state’s high priority task is to ensure that every human being and the whole society is protected by state from unlawful acts. The state is forced to take legal means to disclose the criminal acts committed by the individuals, and limitation of human rights and fundamental freedoms is inevitable. For this purpose, legislation has granted law enforcement authorities the right to use special investigative techniques in conducting the prosecution. It should be noted that the special investigation techniques such as controlled delivery, covert surveillance, electronic surveillance of all forms are legitimate and internationally recognized e.g., 1988 The United Nations Convention against Illicit Traffic In Narcotic Drugs and Psychotropic Substances. That encourage national lawmakers transform special investigation methods from criminal surveillance law to criminal procedure law.