Teorinis filosofo protas, siekdamas tikrojo pažinimo, įveikia juslinio akivaizdumo regimybę ir iškelia egzistencinio apsisprendimo uždavinį žengti anapus šios regimybės ir paties mokslo idealių galimybių sferos – į esamybę, į tai, kas esti būtiškai. Fenomenologinė filosofijos kryptis, siekdama mąstymo ir būties sutapties, veiklųjį ir veikiamąjį tikrovės sandus suvienija patiriančiojo subjekto sąmonėje. Vis dėlto ši atliktis dar neužtikrina siekiamo pažintinio tikrumo – veikiau jis tampa asmeniui imperatyvu. Tokio privalėjimo galimybės formalioji sąlyga – galėjimas atsisakyti intencijos subjekto kaip siekiančiojo statuso ir tapimas pasiekiamuoju. Taigi tai, ko valingai siekti, kuo pasitikėti ir kam save patikėti, tampa pagrindine užduotimi: kitybė ir kitas – kitas asmuo, jo veidas, atsivėrimas transcendencijai fenomenologui tampa naujuoju tikrumo pagrindu, šaltiniu.