Straipsnyje atskleidžiama mokslo žinių pagrindų, kaip svarbiausios ir būtiniausios jaunajai kartai žmonijos patirties dalies, perėmimo svarba ugdant šiuolaikinėmis sąlygomis visapusišką asmenybę. Mokymas suprantamas ne tik kaip sistemingų žinių įgijimo šaltinis, bet ir kaip svarbiausia lavinimo bei auklėjimo priemonė bendrojo lavinimo mokykloje. Išryškinamos tos sąlygos, būdai, kurie padeda didinti mokymo lavinamąją ir auklėjamąją įtaką

Straipsnyje analizuojama ugdomojo mokymo samprata ir raida. Aptariami esminiai ugdomojo mokymo požymiai, iškelti V. Rajecko „Ugdomajame mokyme“ (1999), atskleidžiamos jų sąsajos su konstruktyvistine mokymo teorija, daugiausia at liepiančia dabarties iššūkius švietimui, bet ne paneigiančia ugdomąjį mokymą, o artėjančia prie jo.

Lietuvos švietimo reformos atkūrus Lietuvos nepriklausomybę iniciatorė habil. dr. Meilė Lukšienė apibūdinama kaip socialinis fenomenas, ryškios asmenybės ir naujos socialinės situacijos susitikimo rezultatas. Iškėlusi tautinės mokyklos idėją kaip priešpriešą sovietinei mokyklai, M. Lukšienė pagrindė ugdymą demokratijai kaip švietimo nepriklausomoje Lietuvoje tikslą ir atskleidė šio tikslo vertybinį pagrindą. Straipsnyje pažymima, kad šis tikslas yra siekiamybė, kuriai įgyvendinti reikalingos adekvačios ugdymo priemonės.

Šiame straipsnyje rašoma apie žymios Lietuvos švietimo ir ugdymo mokslo raidos tyrinėtojos, literatūrologės, aktyvios visuomenės veikėjos, švietimo reformos dokumentų iniciatorės ir rengėjos Meilės Lukšienės (1913—2009) požiūrį į švietimo ir kultūros santykį. Apžvelgiami autorės darbai, parašyti XX a. pabaigoje, išryškinamos juose autorės keltos idėjos. Didžiausias dėmesys sutelktas į M. Lukšienės keliamą žmogaus ir kultūros santykio problemą ugdomuoju aspektu. Išsamiau aptariama švietimo sistemos vieta kultūros procese, išryškinama mokslininkės darbuose pateikiama žmogaus santykio su kultūra esmė, pažymima, kokias kultūros ir ugdymo mokslo ryšio problemas aktualizuoja autorė. Atskleidžiama, kaip mokslininkė siūlo spręsti žmogaus ugdymo per kultūrą ir kultūros žmoguje klausimą.

Šiandien, XXI amžiaus pradžioje, ypač intensyviai kintant ugdymo mokslui ir praktikai, įdomu ir vertinga panagrinėti M. Valančiaus požiūrį į ugdymą, jo sampratą ir turinį. Šio straipsnio tikslas - aptarti svarbesnius M. Valančiaus gyvenimo vertybių ugdymo sampratos bruožus, atsiskleidžiančius šio švietėjo darbuose. Šiame straipsnyje nusakyta tik M. Valančiaus ugdymo sampratos esmė. Aptarti tie vertybių ugdymo bruožai, kurie ryškiausiai atsispindi didaktiniuose šio autoriaus raštuose. Dvasinis Žemaičių vyskupo ir švietėjo palikimas didžiulis, tačiau pedagoginės pažiūros nėra sutelktos viename veikale - ugdymo sampratos bruožai atpažįstami nagrinėjant didaktinius jo raštus. M. Valančiaus gyvenimo vertybių ugdymo samprata pagrįsta auklėjimo mokslu, todėl pagrindinės pedagoginės nuostatos atsiskleidžia gyvenimo vertybių ugdymo pagrindu. Nors M. Valančiaus didaktika nepasižymi didesniu psichologizmu, tačiau daugelį auklėjimo problemų autorius įžvalgiai sprendžia pasitelkdamas brandžią savo - dvasininko ir mokytojo - patirtį. Pedagoginės M. Valančiaus pažiūros, kuriose vienodai skirta dėmesio tiek vaikų, tiek ir suaugusiųjų ugdymui, įsikomponuoja ir į šiuolaikinės edukologijos problematiką.

After the First World War educational and social activists joined in the work for the Vilnius voivodship community. Certain problems left over from the times of the Russian occupation were noticed in, among others, care and material support for various social groups as well as upbringing and education. The number of diverse issues of economic, social, and educational nature was increasing, and it was necessary for private individuals, organisations, and associations to participate in providing care, upbringing, and education to solve the problems. In the present paper the questions of organising institutions for children, youth, and adults: participants of the interactions in care and education are presented on the basis of the source materials stored in National Archive of Lithuania and the National Historical Archive in Wilno.

Lietuvių mokslinėje kalboje ir praktikoje plačiai vartojamas švietimo terminas. Pastaruoju metu stebimos pastangos jį įtvirtinti įvairiuose instituciniuose dokumentuose. Tačiau lygiagrečiai su švietimo terminu ta pačia ar labai panašia prasme vartojami ugdymo, auklėjimobei edukacijos terminai, o tai įneša daug painiavos į mokslą bei inspiruoja praktinį nesusikalbė-jimą. Straipsnyje keliamas klausimas, ar galima švietimo ir edukacijos terminus lietuvių kalba ir education anglų kalba laikyti ekvivalentais. Ieškant atsakymo į šį probleminį klausimą atlikta kritinė mokslinės literatūros ir dokumentų analizė, vadovaujantis postmodernistiniu požiūriu į žinojimą, kurio esmė yra supratimas, kad tikrovė yra reliatyvi, neapibrėžta, sukurta kartu da-lyvaujant, todėl mokslinis žinojimas niekada nėra išbaigtas. Tad ir straipsnyje pateikta autorės interpretacija laikytina viena iš galimų švietimo ir edukacijos terminų interpretacijų.

Straipsnyje analizuojamas mokytojo profesijos išskirtinumas, kuris siejamas su esmine pedagogo funkcija – mokinio asmenybės ugdymu. Aptariama šios kategorijos (ugdy-mo) sampratų raida Lietuvoje, lyginama su kitų šalių semantiniais atitikmenimis, ryškinamos šiuolaikinės problemos, ypač kai silpsta šeimos ugdomoji galia. Jas (problemas) didina priimtas Europos švietimo sistemų tezauras, eliminuojantis pagrindines ugdymo funkcijas. Jos svarbios, nes apibrėžia mokytojo vietą ugdymo procese bei padeda suprasti, kodėl ir ugdytojai turėtų būti ugdomi, o ne tik rengiami.

Jono Laužiko gyvenimas ir veikla, jo pedagoginis palikimas yra vienas iš reikš-mingiausių švietimo istorijos teorinių šaltinių, taip pat vienas iš asmenybės gyvenimo pavyzdžių, kuriais remtasi įgyvendinant švietimo reformą 1991 m. atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, numatant ir sprendžiant struktūros, turinio, proceso kaitos gaires, stabdant sovietinį skaidymo, diferenciacijos procesą ir įtvirtinant „vienijančio integruojančio principo skleidimą“. Straipsnyje aptariamos Jono Laužiko idėjos ir darbai, davę pradžią neįgaliųjų vaikų „mokslinimui ir auklė-jimui“ atliepiant „visybinio ugdymo“ principą.