Straipsnio tikslas – įvertinti Lietuvos archeologo ir kariuomenės karininko, rašytojo Petro Tarasenkos (1892–1962) indėlį į piliakalnių pažinimą. Jame atskleidžiama, kokiomis jo veiklos priemonėmis piliakalniai tapo visuomenėje pastebimais kultūros paveldo objektais. Straipsnis parengtas panaudojus naujausią istoriografiją, archyvinius duomenis, išanalizavus P. Tarasenkos grožinę kūrybą. Jį rengiant naudoti istorinis, analitinis, aprašomasis, statistinis ir turinio analizės metodai. P. Tarasenkos veikloje piliakalnių pažinimo srityje išskirtos 3 tarpusavyje viena kitą papildančios kryptys: duomenų rinkimas bei apsauga, tyrimai ir populiarinimas. Straipsnyje atskleisti P. Tarasenkos naudoti būdai aktualinant piliakalnių tematiką gali būti taikomi ir kitoms paveldo rūšims.

Straipsnyje nagrinėjama XVI−XVIII a. Klaipėdos senamiesčio raida. Per kelis dešimtmečius sukaupti archeologiniai bei dendrochronologiniai duomenys sudaro prielaidas ne tik naujoms urbanistinės raidos gairėms nušviesti, bet ir leidžia įvertinti Klaipėdos senamiesčio kultūrinių sluoksnių susiformavimo dinamiką.Klaipėdos senamiestis yra sulaukęs didelio archeologų, istorikų bei architektų susidomėjimo. Diskutuota, ar Klaipėdos senamiestis yra savo originalioje vietoje ir mena XIII a., ar perkeltas XVI a. pradžioje dėl pilies gynybinių įtvirtinimų modernizacijos. Archeologinių duomenų dėka patvirtinta, jog miestas įkurtas XVI a., o, anot V. Žulkaus, miesto pirminis užstatymas prasidėjo nuo dabartinių Tiltų ir Turgaus gatvių sankryžos. [...]

Straipsnyje nagrinėjamas Lietuvos priešistorės laikotarpių pagrįstumas baltiškosios savimonės aspektu. Keliami baltų istorijos tinkamai neatspindintys laikotarpių pavadinimai, diskusijai siūlomi kitaip orientuoti baltų istorijos laikotarpių pavadinimai, trumpai komentuojamas jų turinys, tokio pasi-rinkimo pozicija ir svarbūs laikotarpių šaltiniai. Mokslinė visuomenė kviečiama diskutuoti ir rasti visiems – archeologams ir istorikams – tinkamus seniausios Lietuvos istorijos praeitį atspindinčius laikotarpių pavadinimus ir datas.

Remiantis Pietryčių Lietuvos archeologiniuose paminkluose sukauptos kaulinės medžiagos paleozoologinių tyrimų duomenimis, rašytiniais šaltiniais, apžvelgiama medžioklės reikšmė šio regiono žmonių kasdieniame gyvenime XIII–XIV a. Straipsnyje atskleidžiama, kad medžioklė buvo nevienodai reikšminga daugeliui paprastų bendruomenininkų ir valdančiajam elitui. XIII–XIV a. medžioklė (ypač stambiųjų gyvūnų) tapo visų pirma valdančiojo elito pramoga, ir laukinių gyvūnų mėsa paįvairindavo pirmiausia diduomenės stalą. Paprasti bendruomenininkai maistui vartojo beveik išimtinai naminių gyvulių mėsą. Svarbiausi medžiojami gyvūnai buvo stumbrai, taurai, briedžiai ir šernai. Taip pat buvo medžiojama daug bebrų. Dalis gyventojų turėjo atlikti kailinių žvėrelių medžioklės ir kailių tiekimo prievolę. Kaulus ir ragus dirbinių gamyboje naudojo amatininkai – kauladirbiai, odas bei kailius – apavo ir kitų dirbinių gamintojai. Remiantis rašytiniais šaltiniais, dabartinėje Pietryčių Lietuvoje lokalizuojama visa eilė viduramžių medžioklės pilių. Paleozoologinės medžiagos analizės duomenys leidžia bandyti lokalizuoti dar vieną iš rašytinių šaltinių nežinomą medžioklės pilį, stovėjusią ant Bradeliškių piliakalnio.