Straipsnis parengtas pagal pranešimą, skaitytą „Tarptautinėje Kazimiero Būgos konferencijoje: etimolo-gija ir onomastika“, vykusioje 2008 m. rugsėjo 26–27 d. Vilniaus universitete. Straipsnyje nagrinėjami Rytų Prūsijos senieji prūsų oikonimai, užfiksuoti Peterio Germershauze-no (Peter Germershausen) studijoje „Siedlungsentwicklung der preußischen Ämter Holland, Liebstadt und Mohrungen vom 13. bis zum 17. Jahrhundert“ („Gyvenviečių plėtra XIII–XVII a. prūsiškuose Paslenko, Milakovo ir Morongo valsčiuose“)2. [...]

Pagrindinis kalbos istorijos tyrimo metodas yra lyginimas. Onomastikoje tikriniai vardai turi būti lyginami pirmiausia su tikriniais vardais. Analogiškų vardų išplitimo geografija – tai vienas iš pagrindinių jų vertinimo kriterijų. Lyginant tikrinius vardus su apeliatyvais, reikia turėti galvoje visą šių žodžių reikšmių kompleksą, t.y. semantikos variantus visoje giminiškų žodžių grupėje. Be to, kalbant apie tikrinio vardo etimologiją reikia nepamiršti kultūrinio-istorinio (= mitologinio) šių žodžių aspekto. Straipsnyje pateikiama tikrinių vardų, turinčių sandą Gail-, analizė. Tikėtina, kad šio komponento etmonu galima laikyti ide. šaknį *ghei- „spindėti“ > baltų – slavų – germanų *ghoilo- „t.p.“(sufikso *-lo- vedinys su dėsninga šaknies balsio apofonija). Kaip tokios etimologijos argumentas straipsnyje pateikiamos dar dvi tikrinių vardų grupės, kurių kamienų pradinė ir pagrindinė reikšmė „spindėjimas, šviesa“. Turime omenyje vardus, turinčius šaknį *dei(H)- / *di(H)- ir *leuk- (: *louk- / *luk-).