1983 m. Čikagoje išleista knyga „Laisvės besiekiant: Lietuvos laisvės kovotojų sąjungos įnašas į antinacinę rezistenciją“ sulaukė prieštaringų atgarsių. Į spaudoje kilusią diskusiją įsijungė buvę antinacinės rezistencijos dalyviai Adolfas Damušis, Algirdas Vokietaitis, Povilas Žičkus, Henrikas Žemelis ir kiti, o diskusija netruko peraugti į buvusių dviejų pagrindinių antinacinės rezistencijos organizacijų – Lietuvių fronto ir Lietuvos laisvės kovotojų sąjungos – narių ginčus, savos rezistencinės grupės nuopelnų kėlimą ir ideologinių oponentų menkinimą. Straipsnyje analizuojant spaudoje vykusią diskusiją, nagrinėjama, kokią įtaką rezistencijos dalyvių prisiminimams ir jų vertinimui išeivijoje galėjo turėti kolektyvinė pogrindžio organizacijų atmintis, ar (ir kiek) šių atsiminimų atsiradimą ir turinį galėjo paveikti dar iš pogrindžio laikų į emigraciją perkelti įtempti rezistencinių organizacijų santykiai, kokį vaidmenį kilusiame ginče dėl atminties atliko laiko ir gyvenamosios vietos veiksniai.

1941 m. liepos 3 d. Laikinoji vyriausybė, kurioje buvo nemažai Universiteto dėstytojų, grąžino universitetui Vytauto Didžiojo vardą. Visi vadovai, paskirti Sovietų valdžios, buvo atleisti iš Universiteto. Vokiečių okupacinė valdžia taip pat pareikalavo atleisti žydų tautybės dėstytojus, pašalinti žydų ir lenkų tautybės studentus. Žydų tautybės dėstytojai ir studentai netrukus pateko į Vilijampolėje įkurtą getą. Lietuviai inteligentai išgelbėjo nemažai žydų, tarp kurių buvo ir kelios žydų dėstytojų šeimos. 1943 m. kovo 17 d. okupacinė kariuomenė užėmė beveik visus Universiteto rūmus, studijos buvo nutrauktos. Vis dėlto paskaitos vyko kitose patalpose, buvo išduodami baigimo diplomai, o dėstytojams mokamos algos už mokslinį darbą. Prie tuo metu veikusios vakarinės mokyklos – Suaugusiųjų instituto – dalis dėstytojų organizavo medicinos kursus ir Aukštesnįjį technikos skyrių, kuriuose nelegaliai buvo dėstoma universiteto pirmųjų kursų programa. Nacių okupacijos metais Lietuvoje vyko įvairių formų masinis antinacistinis pasipriešinimas, pasireiškęs pilietinio nepaklusnumo akcijomis ir pogrindinės spaudos gausumu, veikė daug lietuviškų antinacinių pasipriešinimo organizacijų, kuriose dalyvavo Universiteto dėstytojai ir studentai. Visų jų tikslas – Lietuvos nepriklausomybės atgavimas karo pabaigoje. Nacistinės Vokietijos administracijos keturis kartus skelbta mobilizacija į SS dalinius nepavyko. Prie to prisidėjo lietuvių pogrindžio veikla. Okupacinė nacistinės Vokietijos valdžia juto, kad ryžtingam pasipriešinimui vadovauja lietuvių inteligentija, todėl 1943 m. kovo 16 d. vokiečiai suėmė 46 įkaitus – mokslininkus, profesorius, visuomeninių ir politinių organizacijų atstovus, dvasininkus – ir išvežė juos į Štuthofo koncentracijos stovyklą.