Straipsnis skirtas dailės kompozicijos, kaip dėstomosios disciplinos, problematikai: ieškoma teorinio pagrindo, kuriuo remiantis būtų sudaromas šios disciplinos turinys. Filosofinės, psichologinės, pedagoginės literatūros nagrinėjimas atskleidžia, kad toks pagrindas yra kompozicijos vienovės principas. Tai esminis principas, kuriuo pagrįstas dailės kompozicijos dėstymo turinys leidžia siekti ne tik meninių ir kūrybinių gebėjimų lavinimo, bet ir dvasinių asmenybės galių ugdymo

Žymiajam prancūzų filosofui, matematikui ir fizikui Renė Dekartui (Rene Deseartes), moderniosios filosofijos pradininkui, priklauso garsusis posakis — Gogito ergo sum („Mąstau, vadinasi, esu“). R. Dekartas teigė, kad matematika iš kitų mokslų išsiskiria ne tiek savo tyrimo objektu, kiek savo tyrimo metodu. Šiuolaikiniai mokslininkai taip pat pripažįsta matematiką kaip metodą, leidžiantį ne tik logiškai sisteminti mokslines tiesas, bet ir analizuoti bei kurti. Tačiau Lietuvoje stebima pavojinga tendencija — mažėja norinčių studijuoti tiksliuosius mokslus ir tapti matematikos, fizikos ar chemijos mokytojais. Straipsnyje nagrinėjamos šio reiškinio priežastys, akcentuojant matematinės edukacijos problemas.

Straipsnyje aptariamos jaunimo porei kio mokytis aukštosiose mokyklose atsiradimo priežastys. Mokslinės literatūros apžvalgos pagrindu apibūdinami veiksniai, skatinantysjaunimą rinkos sąlygomis siekti aukštojo išsilavinimo. Gvildenama mintis, kad norint nustatyti žmogaus poreikio siekti tam tikros vertybės formavimosi priežastį, būtina tą vertybę anali uoti dviem aspektais: iš vienos pusės-žiūrėti į vertybę kaip j žmogaus vidinę vertybę, o iš kitos- kaip į išorinę (socialiai suformuotą). Mokymasis išanalizuotas aksiologiniu požiūriu. Tokia metodologija leidžia išryškinti vertybių problemą ir parodyti, kas riboja žmogaus galimybes įgyvendinti savo troškimus bei kodėl tarp individo atliekamo socialinio vaidmens ir jo paties siekių gali atsirasti įtampa.