Šiame straipsnyje aptariama, kaip lietuvių kalboje kreipiantis išreiškiamos neigiamos emocijos, neigiamas vertinimas, t. y. analizuojama kreipinių, reiškiamų substantiva communia, vartosena. Komunikacijos situacijoje kreipiniu siekiama kontakto su kitu asmeniu (adresatu), atkreipiamas jo dėmesys, akcentuojama, kad informacija skiriama būtent jam. Be minėtų funkcijų, kreipiniu galima parodyti jausmus, emocijas ir kt. Kreipimasis priklauso nuo to, į ką (adresatas yra nepažįstamas, vyresnis, jaunesnis ir pan.), kokioje aplinkoje (oficialiai arba neoficialiai) ir kokia intencija (giriant, barantis ir kt.) kreipiamasi, taip pat nuo paties adresanto etiketo, nuovokos, įpročių, išsilavinimo, nuo pokalbio situacijos. Santykiai tarp adresato ir adresanto atskleidžiami per daiktavardžių šauksmininką, asmeninius įvardžius, deminutyvines formas ir kt. Šnekamojoje kalboje, tarmėse dažnai kreipiamasi į adresatą daiktavardžiais, kuriais galima pavadinti ir vyriškosios, ir moteriškosios lyties asmenį (pvz.: akiplėša, válkata, mar̃malas). Šie daiktavardžiai, reikšdami asmenį, neturi lyties reikšmės. Formos atžvilgiu vieni jų yra vyriškosios giminės (pvz., marmalas), o kiti – moteriškosios (pvz., valkata), tačiau viename kontekste jie būna vyriškosios, kitame – moteriškosios giminės, pvz.: jis akiplėša / ji akiplėša. Tokius daiktavardžius įprasta vadinti lotynišku terminu substantiva communia (trumpinamas com., SC), t. y. akcentuojama specifinė daiktavardžių klasė, ne trečioji giminė. Svarbiausias substantiva communia požymis – jais reiškiama subjektyvi (dažniausiai neigiama) asmens charakteristika.

Kreipinių įtaigumą sustiprina keli aspektai:

1. Kreipinių, išreikštų substantiva communia, semantika.
2. Substantiva communiadarybos priemonės.
3. Įvardžių vartojimas kreipiantis.
4. Kreipinio pozicija sakinyje.
5. Kreipinio grupės išplėtimas pažyminiais ir kitais žodžiais.
6. Kreipimosi tikslai. Tokiais kreipiniais kalbėtojas (adresantas) emocingiau išreiškia savo požiūrį į pašnekovą, jo vertinimą.