The paper analyses word accentuation in the Lithuanian language textbooks for the IX–XI grades. The aim of the research is to try to assess the textbooks from the point of view of accentuation, to discuss accentuation mistakes in them, and to present some remarks concerning the word accentuation expediency in textbooks. In the three textbooks of the Lithuanian language 4236 word forms are stressed, 25 of them have a wrong stress. According to the author, there should be less stressed words in the texts of the textbooks for senior grades where the course on accentuation is taught. Only terms, place names and more difficult and rare words should be stressed. It is necessary to make teaching accentuation more effective in mainstream schools, to enhance pupils’ motivation to learn correct accentuation and put stress correctly while speaking in public.

Researchers of the Northern Samogitian subdialect are inclined not to pay attention to the accent of the reflexive affix of the prefixal verbs; even though there are plenty of such examples in texts of the dialect, they are not usually included into the explanations of accentuation peculiarities. V. Vitkauskas and A.Girdenis are the only linguists who published some deliberations concerning this question. V. Vitkauskas related such accentuation to the retraction of accent; on the contrary, A. Girdenis considered the accent of reflexive affix not as retractional but as ancient. Having summarized the examples of the Northern Samogitian subdialect, it is estimated that there are two types of accentuation of the reflexive affix: 1) a reflexive affix of the penultimate syllable can gain the accent if a further final syllable is innately short or circumflex; 2) the reflexive affix is accentuated when the accent of the affix and a further (main) accent are separated by mediate syllables. In the first case the accentuation of the reflexive affix can be related to the retraction of accent indirectly as it is influenced by an emphatic position. The second type of accentuation is evidently connected with the prosodic structure of the word and with the detachment of accents. A major variability of the second type shows rather free selection of the place of the accent.

Straipsnyje pateikiama fonologinė dabartinės bendrinės lietuvių kalbos kirčiavimo aktualijų interpretacija. Todėl straipsnis susideda iš dviejų dalių – apžvelgiamas Lietuvos muzikos ir teatro akademijos aktorių ir režisierių specialybės studentų, kuriems autorė 2002–2010 m. dėstė akcentologijos ir kalbos kultūros kursą, praktinis kirčiavimas raštu ir žodžiu per pastaruosius aštuonerius metus, išryškinamos kirčiavimo aktualijos ir pateikiamas aktualiausių bendrinės lietuvių kalbos vartosenos kirčiavimo tendencijų fonologinis aiškinimas. Daroma prielaida, kad, įvairių tarmių ir miestų sociolektų atstovams stengiantis kalbėti bendrine kalba, gali „susikirsti“ dvi tradicinių lietuvių tarmių kiekybinės balsių sistemos ir atsirasti „naujoji“ sistema. Jai būtų būdinga balsių kiekybės priešpriešos defonologizacija, kuri rastųsi dėl skirtingos šios priešpriešos realizacijos – kokybinės „vakarietiškosiose“ tarmėse ir kiekybinės „rytietiškosiose“. Sinchroninis kitimas indikuoja būsimą diachroninį pakitimą – kiekybinės balsių priešpriešos defonologizaciją, o ši priešprieša yra lietuvių akcentinės sistemos pagrindas. Taigi akcentuacijos kitimų priežastis gali būti balsių kiekybės priešpriešos nykimo ar defonologizacijos apraiškos.

Šiame straipsnyje pateikiamos pagrindinės dvikamienių vyrų vardų pirmųjų dėmenų etimologijos, jų kirčiavimas lyginamas su pamatinių žodžių, taip pat su dabartinių pavardžių ir asmenvardinių vietovardžių kirčiavimo ypatybėmis. Daugelio dvikamienių lietuvių vyrų vardų kirčiuotų pirmųjų dėmenų tvirtagalė priegaidė perimama iš bendrinių žodžių kirčiuotų šaknų, su kuriomis siejami tie dėmenys. Pirmųjų dėmenų aR, eR, iR, uR tipo tvirtagalių mišriųjų dvigarsių paprastai susidaro iš pamatinių žodžių nekirčiuotos šaknies heterosilabinių garsų. Ypač atidžiai nagrinėtini tie dvikamieniai vardai, kurių pirmųjų dėmenų priegaidė neatitinka kalbotyros darbuose nurodomų etimonų šaknies priegaidės. Vienais atvejais tai gali būti paskata ieškoti kitų žodžių, galėjusių tapti vardų darybos pamatu. Kitais atvejais gali kilti abejonių dėl vardų kirčiavimo normos kodifikacijos. Dvikamienių vyrų vardų pirmųjų dėmenų priegaidę beveik visada liudija tokios pat sandaros pavardžių ir asmenvardinės kilmės vietovardžių kirčiavimas. Asmenvardžių pirmųjų dėmenų tinkama sąsaja su apeliatyvais, taip pat su asmenvardiniais vieto- vardžiais svarbi ir didaktiniu atžvilgiu – lengviau įsidėmėti asmenvardžių kirčiavimą.

Straipsnyje nagrinėjami Seinų krašto gyvenamųjų vietų vardai (oikonimai), užrašyti iš gyvosios kalbos. Pagal Lietuvių kalbos instituto Vardyno skyriaus kartoteką ir kitus duomenis bandoma nustatyti autentiškas oikonimų formas ir jų priegaides. Balsių ir dvibalsių ie, uo priegaidės šioje šnektoje (kaip ir kitose aukštaičių tarmėse) gali būti interpretuojamos kaip fonetikos reiškinys, potencialiai galintis turėti ir fonologinę reikšmę. Pagal istorijos ir kalbotyros duomenis Seinų–Punsko kraštas neabejotinai yra etninės Lietuvos ir senojo lietuvių kalbos ploto tęsinys. Seinų–Punsko krašte yra dvi lietuvių šnektos: pietų aukštaičių, anksčiau vadintų vakarų dzūkais (apie 40 kaimų), ir vakarų aukštaičių (kauniškių, 9 kaimai į pietus nuo linijos Ramonai–Giluišiai). Be to, pirmoji šnekta skyla dar į dvi dalis – seiniškius (8 kaimai), kurie neminkština priebalsių c ir dz prieš priešakinės eilės balsius, ir punskiečius (per 30 kaimų), kurie minkština tuos priebalsius.