Many phenomena in language are expressed by phrases with the noun water because water, as a known element of the world, participates in the comprehension of the reality and the representation of abstract entities. This study presents a facet of the conceptual structure of the noun ‘water’ in its notion as an ‘element.’ A correlation with deep cognitive knowledge of a natural phenomenon is demonstrated and represented by the noun ‘water’, and symbolic values are ascribed to ‘water’ in I. Bunin’s prose in the context of metaphorical constructions with the word water and its substitutes. This study also highlights the notion that the conceptual framework of water knowledge, existing as the impression of archetypal representations and a mythological model of the world, becomes the basis for the formation of the symbolic meanings of the noun ‘water’ in language, as well as an existent form of abstract ideas (comprehended in I. Bunin’s prose by means of aquatic images) such as life and death, mythical chaos, combined dualities of the cradle and grave, and others. Moreover, the formation process of the symbolic values of the noun ‘water’ (Chaos, Life and Death, Eternity, Path, Memory, Prima Materia, Life-giving Bosom, etc.), which appear in the writer’s texts as meaningful fragments of lexeme semantics, are determined by deep structures of knowledge as presented in the system of language itself. The deep-semantic roles, or more precisely: semantic actants, whose position can be taken by the noun ‘water’ and its analogues in the structure of the sentence, act as a form of deep (pre-lingual) knowledge representation, associated with the natural phenomenon nomination. Thus, it is stated that semantic roles of AGENT, SOURCE, INSTRUMENT, etc., determine the symbolic meanings that have found their objectivity in the noun ‘water’ in the prose of I. Bunin. Formalization of the deep (prelingual) knowledge of water phenomenon, which is hidden in the linguistic form and determines the semantics of the noun ‘water’, allows us reconstructing the very process of generating symbolic water values in the writings of I. Bunin, revealed on the basis of the distribution of this lexeme.

Straipsnyje aptariamos rusų kalbos leksemos voda (vanduo) raiškos formos ir būdai, kurie I. Bunino prozos tekstuose dalyvauja reikšmės vandens paviršius konceptualizacijoje. Aptariant leksemos voda konceptualizaciją, remiamasi J. Apresiano kalbinio pasaulio modelio, suvokiamo kaip „savotiška visuomenės filosofija arba kalbančiųjų požiūrio į pasaulį visuma” (Apresian, 1995а, 2, 630) ir J. Lotmano požiūriu į grožinės literatūros kalbą kaip antrinę modeliuojančią sistemą, suprantamą kaip natūraliosios kalbos antstatą (Lotman, 1998, 21–22). Tokiu būdu, empirinės medžiagos analizės atramos tašku tampa natūralioji kalba su jai būdingais reikšmės vandens paviršius bruožais. I. Bunino prozos tekstuose konstrukcijose su leksema vanduo vartojamos gramatinės lokatyvinės, direktyvinės, tranzityvinės formos su prielinksniais – na vode, na vodu, po vode, kurių kontekste realizuojama erdvinė vandens paviršius reikšmė. Reikšmės vandens paviršius semantinio komponento aktualizacija I. Bunino prozos tekstuose siejama su leksemos voda leksine aplinka, kurios pagrindą sudaro skirtingų semantinių grupių veiksmažodžiai ir daiktavardžiai. Remiantis L. Talmy topologinės rūšies teorija atlikta leksinių elementų sistematizacija, kurios pradinė semantika natūraliojoje kalboje nėra tiesiogiai susieta su reikšme vandens paviršius, parodo, kad I. Bunino prozoje vartojamos leksemos sudaro pagrindą formuojant reikšmės vandens paviršius interpretacinį lauką. Leksinės reikšmės vandens paviršius funkcionavimo kontekstui būdingas metaforiškumas. Leksemos ravnina, pole, zerkalo, glad’, zyb’, gory, cholmy, zerkal’nost’, mlečnost’ ir kt. I. Bunino prozos tekstuose tampa meninės raiškos priemone, kuri, atlikdama vandens paviršius reikšmės konceptualizacijos funkciją, akcentuoja ne tik plokščią ar reljefinę vandens realijos formą, bet ir nusako jos spalvą, mastą ir dalyvauja formuojant specifinę I. Bunino kalbai būdingą pačios Būties esmės raišką.

Straipsnyje aptariama koncepto kaip vientiso geštalto vieneto, objektyvuoto kalboje, rekonstrukcijos ir modeliavimo problema. Remiantis I. Bunino prozoje aptinkamo vandens koncepto analize, parodomos subkoncepto kaip atskiros sudedamosios mentalinio suvokinio dalies panaudojimo galimybės dekonstruojant vientisą prasminį domeną – konceptą. Subkoncepto kaip analizės instrumento panaudojimas kognityvinuose tyrimuose, autorės nuomone, padeda nustatyti santykį tarp žodyje objektyvuotų ir jo determinuojamų atskirų leksemos reikšmių ir atskirų pažinimo struktūrų. Be to, žodyje ir jo reikšmėse implikuotų kognityvinių žinių išskaidymas panaudojant subkonceptą kaip analizės instrumentą padeda rekonstruoti konceptą kaip vientisą mentalinę visumą, dalyvaujančią formuojant kalbos turinio raiškos ir pasaulėvaizdžio specifiką.