Straipsnyje aptariamos rusų kalbos leksemos voda (vanduo) raiškos formos ir būdai, kurie I. Bunino prozos tekstuose dalyvauja reikšmės vandens paviršius konceptualizacijoje. Aptariant leksemos voda konceptualizaciją, remiamasi J. Apresiano kalbinio pasaulio modelio, suvokiamo kaip „savotiška visuomenės filosofija arba kalbančiųjų požiūrio į pasaulį visuma” (Apresian, 1995а, 2, 630) ir J. Lotmano požiūriu į grožinės literatūros kalbą kaip antrinę modeliuojančią sistemą, suprantamą kaip natūraliosios kalbos antstatą (Lotman, 1998, 21–22). Tokiu būdu, empirinės medžiagos analizės atramos tašku tampa natūralioji kalba su jai būdingais reikšmės vandens paviršius bruožais. I. Bunino prozos tekstuose konstrukcijose su leksema vanduo vartojamos gramatinės lokatyvinės, direktyvinės, tranzityvinės formos su prielinksniais – na vode, na vodu, po vode, kurių kontekste realizuojama erdvinė vandens paviršius reikšmė. Reikšmės vandens paviršius semantinio komponento aktualizacija I. Bunino prozos tekstuose siejama su leksemos voda leksine aplinka, kurios pagrindą sudaro skirtingų semantinių grupių veiksmažodžiai ir daiktavardžiai. Remiantis L. Talmy topologinės rūšies teorija atlikta leksinių elementų sistematizacija, kurios pradinė semantika natūraliojoje kalboje nėra tiesiogiai susieta su reikšme vandens paviršius, parodo, kad I. Bunino prozoje vartojamos leksemos sudaro pagrindą formuojant reikšmės vandens paviršius interpretacinį lauką. Leksinės reikšmės vandens paviršius funkcionavimo kontekstui būdingas metaforiškumas. Leksemos ravnina, pole, zerkalo, glad’, zyb’, gory, cholmy, zerkal’nost’, mlečnost’ ir kt. I. Bunino prozos tekstuose tampa meninės raiškos priemone, kuri, atlikdama vandens paviršius reikšmės konceptualizacijos funkciją, akcentuoja ne tik plokščią ar reljefinę vandens realijos formą, bet ir nusako jos spalvą, mastą ir dalyvauja formuojant specifinę I. Bunino kalbai būdingą pačios Būties esmės raišką.

The article focuses on peculiarities of conceptualisation of somatisms phraseological field of the lingua-cultural concept “body”, concentrating namely on somatic phraseologisms containing such components as “head”, “ear”, “eye”, “nose”, “tongue” (i.e., the main perceptive organs of the surrounding environment) and also referring to their equivalents in the Lithuanian and French languages. The results of the analysis revealed that almost all the somatic phraseologisms, which contain the name of a certain part of the body, characterise the figurative (metonymical or metaphorical) meaning of the aforesaid somatism, whereas in rare cases, they were expressed in their direct meaning. Then conceptualisation, i.e., mental structurization of the objective reality occurs mainly following schemes and patterns of the human body, the body of an animal is employed less often and “the body” of a plant is even less frequently used, since representation of such realia of the surrounding world in linguistic units (in somatic phraseological units in this research) is seen by an individual as one of the easiest and most complete ways of perception. The understanding of world phenomena occurs namely through somatic linguistic units, which in phraseologisms converge with elements of human body, which are familiar to a human being since very childhood. This knowledge or its representations, which are received through understanding of phraseology (idiomatics), adds originality to the culture of each nation and makes it possible to differentiate one culture from other ones.