Straipsnyje nagrinėjami sudėtiniai prijungiamieji pažyminio sakiniai prancūzų ir lietuvių kalbose. Naudojantis aprašomuoju-lyginamuoju metodu tiriamos teorinės šio reiškinio charakteristikos abiejose kalbose. Tiek lietuvių, tiek prancūzų kalbose šalutinio pažyminio sakinio pagrindinis elementas yra santykinis įvardis, prancūzų kalboje šie sakiniai todėl ir vadinami santykiniais. Lietuvių kalboje – pažyminio šalutiniais sakiniais, t.y. pagal jų funkciją. Abiejose kalbose šalutinių pažyminio sakinių skirstymas pagal jų referencinę prasmę (sens référentiel) sutampa. Prancūzų lingvistikoje jie skirstomi į pažymimuosius (déterminatives) ir paaiškinamuosius (explicatives). Tiriant prancūzų autorių kūrinius ir jų vertimus į lietuvių kalbą atsiranda struktūrinių skirtumų: skiriasi atraminio žodžio pažyminių vieta pagrindiniame sakinyje. Taip pat keičiasi sudėtinio prijungiamojo sakinio struktūra: išnykus antrajam predikaciniam vienetui jis virsta paprastu sakiniu. Be to, šalutinis sakinys gali virsti ir savarankišku sakiniu. Semantinių skirtumų nedaug: abiejose kalbose šalutiniai pažyminio sakiniai turi ir aplinkybių (laiko, priežasties, vietos) niuansų, kurie prancūzų kalboje yra implicitiniai, o lietuvių kalboje turi eksplicitinę raišką. Skyryba prancūzų kalboje nėra tiksliai apibrėžta, lietuvių kalboje šalutinis sakinys visada atskiriamas kableliu.