Pastaraisiais dešimtmečiais kalbų mokymosi tikslai yra iš esmės pasikeitę. Kalbų kaip laisvųjų menų mokymosi edukacinę perspektyvą pakeitė trijų pagrindinių utilitarių tikslų siekis: (i) prekybos globalizacijos bendraujant anglų kalba, (ii) už nacionalinių kalbų lygybę pasisakančių supranacionalinių organizacijų išaugimo ir (iii) kultūrinio identiteto patvirtinimo, pasireiškiančio per vietinės kalbos pripažinimą ir vartojimą. Šios trys sociopolitinės intencijos susijungia, siekiant peržiūrėti kalbų mokytojų misiją ir įpareigoti mokytojus vykdyti socialinę pareigą, integruojant bei aiškiai išreiškiant visus tris tikslus mokymo praktikoje. Toks kompleksinis vaidmuo tenka kultūriškai įvairialypėse, daugiaetniškose, pokolonijinėse Karibų regiono šalyse dirbantiems kalbų mokytojams, kuriems privalu stiprinti socialinę darną savo šalies ribose, iš naujo (į)vertinti vietinius kreolus, taip pat prieštaringai remti jų regioninę integraciją mokantis Karibų regiono šalių tarptautinių kalbų (prancūzų, anglų, ispanų) ir susitelkti globalios ekonomikos integracijai įsisavinant pasaulio lingua franca (anglų kalbą). Tikimasi, kad kalbų mokytojai vykdys kompleksinę ir potencialiai prieštaringą edukacinę trijų dimensijų – socialinę, politinę ir ekonominę – misiją. Ši misija tampa: (a) ‘socialine’, teigiant, kad vietinė kreolų kalba yra pripažįstama esanti sociolingvistinio identiteto skiriamasis bruožu, (b) ‘politine’, teigiant, jog tarptautinė kolonijinė kalba yra neatskiriamai susijusi su ankstesne privilegijuota kolonijine galia ir (c) ‘ekonomine’, formuojant tarptautiniu mastu pripažįstamą trikalbę Karibų regiono šalių tapatybę, užtikrinančią sėkmingesnį šalies dalyvavimą globalioje pasaulio rinkoje.