Retorika siekia oratorius ir kalbėtojus paruošti argumentavimui, o jos veiksmingumo šiuo atžvilgiu nebereikia įrodinėti. Ji pasitelkiama ne tik politikos, bet ir reklamos bei religijos diskursuose, tai yra visur, kur tik reikia kuo nors ką nors įtikinti – rinkimuose, prekyboje ar religijoje. Bet jei retorika siekia įtikinti, pagaudama pašnekovo dėmesį, ji turi ir tamsiąją pusę – ji gali tarnauti ir žmogų žeidžiančiam išnaudojimui. Dabar galima diskutuoti apie piktnaudžiavimą retorika, apie kalbos žodžio galią paveikti viešąją nuomonę ir visokio plauko klausytojus. Taip pat akivaizdu, kad retorika sukasi apie „receptus“, apie „perteikiamas“ žinias, kuriomis galima pasinaudoti ar jomis piktnaudžiauti ginant teisingą reikalą arba imantis manipuliavimo. Retorika įdomi ir žurnalistikos diskursui dėl savo įžvalgų, dėl taisyklių, kuriomis retorika naudojasi tam, kad įtikintų, ir dėl to, kad jai rūpi diskurso produkcijos procesas. Iš tiesų, žurnalistinis diskursas puikiai iliustruoja, kaip galima retorikos įnagius veiksmingai mobilizuoti argumentuojant, apgaudinėjant, žaidžiant vaizdais, metaforomis, naudojant polemiką. Šiuo požiūriu žurnalistikos diskursas įglaudžia retorikos priemones ir principus į visiems žmonėms ir piliečiams bendrą sugebėjimų skrynelę. Šiame darbe ištirsiu vieną redakcinių straipsnių ir žinių korpusą tam, kad parodyčiau, kaip nacionaliniuose dienraščiuose cirkuliuojantis diskursas patvirtina ir stiprina tradicinės retorikos sklaidą.