Kam yra rašomas laiškas? Sau pačiam (kaip tai galbūt daro portugalė vienuolė?), kad atskleistų savo jausmus arba išsivaduotų iš savo susvetimėjimo? Rašymas yra savo tapatybės konstravimas: rašytojas tai atlieka kūrinio laboratorijoje. Rašoma numanomam adresatui (bet kokį jo veidą įsivaizduoja laiško rašytojas?) arba kitiems vaiduokliams, kaip teigė Franzas Kafka. Beje, anapus adresato slypi daug skaitytojų, nes laišką visada gali perskaityti ne tik jo tiesioginis adresatas, bet ir kiti asmenys. Keldami laiško adresato klausimą, nustembame, kokie įvairūs yra epistolinio žanro adresatai, net darosi nebeaiški bendrinė termino prasmė. Bendras visiems laiškams elementas yra adresato socialinė ir psichologinė reprezentacija. Daugelio įvairuojančių adresatų reprezentacijos leidžia patikslinti šios nuotolinės komunikacijos numanomą turinį ir formą. Laikydami tai epistoliniu menu, sekretoriai gausiai naudojasi ir etiketo, ir medžiagos vartosenos (popieriaus parinkimas, mandagumo formulės, stilius ir t. t.) kodais bei reikalavimais. Laiškas yra neapčiuopiamas žanras jį valdančių taisyklių tinkle, bet drauge jis yra be galo fragmentiškas, nes visąlaik beprasidedantis, skatinamas pamatinės melancholijos atsisveikinant su balsu, atsisveikinant su kito esatim, su išsprūstančiu laiku: tai liudija daugelis literatūrinių pavyzdžių – ar tai būtų Samuelis Richardsonas, ar F. Kafka.