Straipsnyje analizuojamos Lietuvos geopolitinės orientacijos pakeitimo priežastys ir aplinkybės, bandoma išsiaiškinti, kokiais būdais Lietuva tikėjosi susi-grąžinti sostinę Vilnių. 1918–1940 m. Vilniaus klausimas buvo pagrindinė Lietuvos užsienio politikos problema, nulėmusi valstybės geopolitinę orientaciją. Iki 1925 m. Lietuva deklaravo orientaciją į Antantę ir Baltijos šalis, tačiau vėliau nukreipė žvilgsnį į SSRS ir Vokietiją, kurios taip pat turėjo teritorinių pretenzijų Lenkijai. Pasitelkus diplomatines, politines ir karines priemones buvo kuriami Vilniaus susigrąžinimo planai.

Straipsnyje, remiantis gausia dokumentine medžiaga, pirmą kartą išsamiai aptariamas Lietuvos valstiečių liaudininkų sąjungos (LVLS) požiūris į Lietuvos užsienio politiką autoritariniu laikotarpiu 1926–1940 m.: valstiečių liaudininkų pozicija dėl Vilniaus klausimo ir Lietuvos bei Lenkijos santykių, dėl Klaipėdos krašto ir Vokietijos; atskleidžiama, kaip valstiečiai liaudininkai vertino Sovietų Sąjungą, Baltijos antantę ir Europos demokratines valstybes.

Straipsnyje analizuojama užsienio reikalų ministro Valdemaro Vytauto Čarneckio veikla, siekiant išspręsti Lietuvos užsienio reikalų problemas 1924–1925 m.

Straipsnis nagrinėja klausimą, kokią Lietuvos Tarybos nariai įsivaizdavo Lietuvą būsiant ateityje ir kaip į šiuos jų įsivaizdavimus reikėtų žiūrėti praėjus šimtui metų. Straipsnyje aptariami Tarybos narių įsitikinimai trimis svarbiais klausimais: būsimos valstybės vidaus tvarka, santykiai su kaimyninėmis valstybėmis, valstybės politika mažumų atžvilgiu.

Šiame straipsnyje žvelgiama į Japonijos politinės kultūros ir vidaus veiksnių poveikį jos užsienio politikos formavimui. Atsakymo apie neįprastą Japonijos užsienio politikos pastovumą bei aukštą nuosaikumo laipsnį kardinaliai keičiantis tarptautinės sistemos struktūrai bandoma ieškoti įsišaknijusioje kultūroje, tradicijose ir istoriniuose pasakojimuose. Analizuojant Japonijos užsienio politikos elgesio modelį politikos, saugumo ir ekonomikos dimensijoje bei užsienio politikos vykdymą naudojant tyliąją diplomatiją, pateikiamos pagrindinės užsienio bei Japonijos tyrinėtojų siūlomos Japonijos užsienio politikos alternatyvos.

Containment strategy is the strategy that aims to prevent the spread of enemies’ influence. This strategy dominated the US foreign policy for the long time: framed by George F. Kennan after the WW II containment strategy was the most important mean of US foreign policy towards Soviet Union up till the end of the Cold war. After the collapse of Soviet Union strategic enemy of US was gone. However, it seems that Russia being the most powerful descendant of Soviet Union has ambitions to regain its lost power. Therefore the question arises how important is containment strategy in the contemporary foreign policy of US. The purpose of this article is to analyze Russia’s containment strategy in the contemporary foreign policy of US. Russia’s containment strategy is an important mean of US contemporary foreign policy but exists only on the practical level of US foreign policy – the official documents of US do not declare that US is employing Russia’s containment strategy. Though, in the practice of US foreign policy many features of Russia’s containment strategy can be noticed: the expansion of NATO, arms limitation treaties, the expansion of US influence in post-soviet space, initiative to build missile defence shield in Europe. It can be said that the employment of Russia’s containment strategy in US policy depends on Russia’s foreign policy: the more aggressive Russia’s foreign policy is the more active US is employing Russia’s containment strategy.

This article analyses – both in theory and in practice – the role of soft power in terms of traditional power-maximizing foreign policy of states. The keynote of this analysis is that the soft power theory established by J. S. Nye bears an impact on the traditional notion of international power structure as described by the neorealist school of international relations theory, though this impact is yet to be conceptualised. The empirical evidence of this is nearly 20 years of the U.S. hegemony after the Cold War, strongly based on American soft power, which serves as a suitable subject-matter for a case study. The article provides an overview of American public diplomacy and some practical recommendations on how to improve it. In the future the importance of soft power is expected to increase as a result of the worldwide Information Revolution of the 21st century and public diplomacy, being the key instrument in soft power politics, will have to adjust to this new context of international politics.

Shortly following the bloodshed in Andizhan in May, 2005, the EU introduced sanctions to Uzbekistan. This diplomatic action marked an end of friendly partner relations between the parties and had severe geopolitical consequences for the West. During the sanctions period, human rights situation in Uzbekistan has not improved, neither any significant progress of democratic political reform was observable. Nevertheless, due to the pressing geopolitical interests and economic considerations, in November, 2009 the EU has dropped sanctions to Uzbekistan. This four year period of partial disengagement of the EU from active policy in Uzbekistan saw serious and rapid deterioration of European and American geopolitical influence in Central Asia. This round-about of European diplomacy in Uzbekistan was caused by the attempts of the EU to carry out so called moral foreign policy based on values of Western liberal democracy. The autohor argues that such policy only can be effective within the confines of a single civilization. Due to the different interpretations of the meanings of certain values among various civilizations, an attempt to introduce someone‘s own interpretation as the only true one, turns value-based diplomacy into a variation of power policy. This happens due to the fact that in the game where one interpretation should be acknowledged to be the correct one, the power is a single factor behind such an acknowledgement. The EU and the West in general, today is in a position to announce globaly the superiority of their values. However, in the long run this ability may dramatically decrease, if the EU will continue to ignore the nature of international relations and will futher sacrifice it‘s geopolitical interests and influence to the value principles, as in the case with Uzbekistan.

Knyga „Užsienio politika: teorijos, veikėjai, atvejai“ (Foreign Policy: Theories, Actors, Cases) supažindina skaitytojus su dinamiška ir evoliucionuojančia užsienio politikos sritimi. Knygos pavadinimas rodo, jog autoriai pateikia užsienio politikos analizės pagrindus ir iliustruoja teorinių prieigų taikymą konkrečiais pavyzdžiais. Visa tai knygoje puikiai pavyksta padaryti: knygos pradžioje pristatomos teorinės tarptautinių santykių prieigos, vėliau dėmesys sutelkiamas į užsienio politikos veikėjus bei jų tikslus ir galiausiai pereinama prie konkrečių atvejų, apimančių platų skirtingų valstybių spektrą, analizės.