JAV gyvenanti literatūrologė prof. Violeta Kelertienė atvyko į Lietuvą atsiimti užsienio lietuviams teikiamos mokslo premijos už tarptautinio lygio mokslo pasiekimus ir bendradarbiavimą su Lietuva. Rugsėjo mėnesį Vytauto Didžiojo universitete Lietuvių literatūros katedros magistrantai ir doktorantai turėjo galimybę išklausyti intensyvų profesorės dėstytą kursą „Ričardo Gavelio kūryba postkolonijiniu aspektu“. Kaip teigia V. Kelertienė, ji visada jautėsi esanti lietuvė, todėl jos profesinė veikla neatsiejama nuo lietuvybės – Ilinojaus universiteto Lituanistikos katedros vadovė, lietuviškų tekstų vertėja, akademinio žurnalo „Lituanus“ redaktorė, straipsnių rinkinio „Baltic Postcolonialism“ sudarytoja. Ir tai tik „oficialusis“ profesorės indėlis į lietuviškąją visuomeninę veiklą. Profesorė Violeta Kelertienė maloniai sutiko atsakyti į Dianos Jovaišienės klausimus ir pasidalyti mintimis apie savo akademinę veiklą, literatūrą, kultūrinį gyvenimą išeivijoje.[...]

Per visą lietuvių diasporos istoriją, nuo pat XIX a. pabaigos, lietuviai išeiviai teikė įvairiapusę paramą besikuriančiai ar susikūrusiai moderniai Lietuvos valstybei. Nelygu politinė ir ekonominė padėtis, skyrėsi pagalbos Lietuvai mastai ir pobūdis. Paramos apimtys atskirose pasaulio lietuvių bendruomenėse skyrėsi priklausomai nuo bendruomenės narių skaičiaus, saviorganizacijos lygio ir gyvenamos šalies ekonominės padėties. Išskirtinis vaidmuo teko gausiai JAV lietuvių bendruomenei. Iki šaltojo karo pradžios, ypač kuriantis Lietuvos Respublikai, buvo labai svarbi ekonominė JAV lietuvių parama. Augant pasaulinei politinei JAV reikšmei, didėjo lobistinės šios šalies lietuvių veiklos svarba. Šaltajam karui užsitęsus, JAV lietuviai nuolat bendravo su įvairių lygių JAV politikais, neleisdami jiems pamiršti Lietuvos situacijos ir reikalaudami nepripažinti šalies okupacijos.[...]

2009 m. lapkričio 21 d. Lietuvos Respublikos Prezidentė Dalia Grybauskaitė padėkojo lietuvių bendruomenei Vašingtone, rengiančiai minėjimą ambasadoriui Stasiui Lozoraičiui atminti, už Lietuvos diplomatijos istorijos puoselėjimą. Prezidentė laiške pažymėjo, kad net trys Lozoraičių šeimos atstovai ilgus savo gyvenimo metus atidavė Lietuvos diplomatinei tarnybai: Stasys Lozoraitis (jaunesnysis) diplomatinę karjerą pradėjo 1943 m. Lietuvos pasiuntinybėje prie šv. Sosto, nuo 1983 m. dirbo Lietuvos pasiuntinybėje Vašingtone, o nuo 1987 m. iki atkuriant Lietuvos nepriklausomybę buvo jos vadovas. Valstybės vadovė atkreipė dėmesį, kad S. L ozoraitis buvo vienas iš tų, kurie paskyrė savo gyvenimą kovai dėl Lietuvos nepriklausomybės.[...]