Straipsnyje siekiama išsiaiškinti, kaip, plėtodamas socialinės patologijos studijas, Vytautas Kavolis apibrėžia asmenybės tapatumą, prieš kurį nukreiptus veiksmus laiko vienu iš patologinio elgesio požymių. Atsakymo į šį klausimą ieškoma mokslininko kultūrinei psichologijai skirtuose straipsniuose ir juose plėtojamose krizės asmenybės, neaiškios asmenybės ir postmodernios asmenybės konstrukcijose. Įrodinėjama, kad asmenybės tapatumą Kavolis sieja su jos vidinės organizacijos darna. Straipsnyje taip pat nagrinėjamas mokslininko požiūris į asmenybės vidinės organizacijos darnos pobūdį ir socialines bei kultūrines jos sąlygas. Be to, parodoma, kaip asmenybės tapatumo samprata pasikeičia Kavoliui įsitraukus į civilizacijų studijas.