Šiame straipsnyje1 analizuojami Rusijos disidentų ir viešų Kremliaus kritikų pasisakymai, jų nuostatos bei vertybės. Pasirinktos savo veikla ir nuostatomis skirtingos asmenybės: Vladimiras Bukovskis, Aleksejus Navalnas, Jurijus Dmitrijevas („Memorial“ istorikas), Aleksandras Solženicynas, Gary’is Kasparovas, grupės „Pussy Riot“ narės Nadežda Tolokonikova, Marija Aliochina ir Jekaterina Samucevič, Michailas Chodorkovskis, Aleksandras Nevzorovas, Jakutijos šamanas Gabyševas. Analizuojamas skirtumas tarp klasikinio disidento ir viešųjų ryšių asmens. Atkreipiamas dėmesys į tai, jog sunku kalbėti apie disidentus ta prasme, kokia šis žodis buvo vartojamas Sovietų Sąjungoje. Aptariamas Kremliaus kritikų pavojus tapti politiniais kaliniais ir suintensyvėjusi laisvo žodžio represija. Straipsnio pradžioje apibrėžus, kas yra disidentas, vėliau straipsnyje atskiriamas disidentas nuo viešųjų ryšių asmens, kuris yra Rusijos prezidento Putino autoritarinio režimo kritikas, bet nebūtinai disidentas. Straipsnio pabaigoje sugrupuojami pasirinkti disidentai ir viešieji dabartinio Kremliaus kritikai, atsižvelgiant į jų statusą ir reikalavimus, keliamus siekiant nušalinti Rusijos prezidentą. Prieinama prie išvadų, kad prieštaringumai vertybėse tarp disidentų ir viešųjų Kremliaus kritikų rodo vertybines ir ideologines takoskyras, kurioms esant neverta tikėtis Rusijos supanašėjimo su Europos Sąjungos teisiniais ir politiniais standartais.

This article analyzes activities of Lev Karsavin in Eurasian movement during his life time in Lithuania (Kaunas). This movement was on the threshold of a final split into its „right“ (anti-communism) and „left“ (pro soviet) wings. Special role in this story was played by the Eurasian leftist magazine Eurasia that was published in Paris during 1928-1929. The main ideological line was an acceptance of the new communist Russia – USSR. Lev Karsavin, who joined the Eurasian movement in 1925 and started living in Kaunas in 1928, was one of the main authors. As a philosopher he was the most significant in this movement. This article focuses both on Karsavin’s written texts in „Eurasia“ and his Lithuanian publications on this subject matter.

Po Pirmojo pasaulinio karo ir 1917 metų revoliucijos bei ją lydėjusio pilietinio karo didžiojoje buvusios Rusijos imperijos dalyje įsitvirtino komunistų valdžia. Daugiau negu vienas milijonas buvusios imperijos piliečių (pirmiausia vadinamojo „baltojo judėjimo“ dalyviai, taip pat ir daug iškilių mokslo ir meno atstovų), negalėjusių susitaikyti su naujuoju režimu, buvo priversti palikti šalį. Natūralu, kad vienas pagrindinių klausimų, kurį kėlė emigracijoje atsidūrę intelektualai ir visuomenės veikėjai, buvo Rusijos revoliucijos – jos priežasčių, prasmės ir vaidmens ateities Rusijos likimui – klausimas. Viena iš emigracijoje susiformavusių intelektualinių krypčių – „eurazininkai“ – siūlė naują ir su vyraujančiu rusų emigrantų sluoksniuose požiūriu nesutampančią Rusijos istorijos ir, konkrečiai, Rusijos revoliucijos interpretaciją. Smerkdami komunistų daromus nusikaltimus ir atmesdami jų ideologiją, eurazininkai tuo pačiu metu reikalavo deramai įvertinti faktą, kad, nežiūrint visų sukrėtimų, naujoji sovietų valdžia sugebėjo iš esmės atkurti buvusios Rusijos imperijos sienas. Valstybės teritorinio vientisumo išsaugojimas, eurazininkų įsitikinimu, buvo didžiausias bolševikų nuopelnas ateities Rusijai. Vis dėlto vakaruose buvusios imperijos siena buvo atkurta nepilnai. Straipsnio tikslas yra išanalizuoti eurazininkų požiūrį į tai, kur turėtų eiti ateities Rusijos-Eurazijos valstybės politinė siena.

There’s no universally accepted definition of a currency crisis, but most economists would agree that currency crisis can be defined as a speculative attack on a country’s currency that can result in a forced devaluation and possible debt default. The decade of the 1990s was certainly marked by a rather unusual number of currency crises such as the Mexican Peso Crisis of 1994-1995, the Asian Crisis of 1997, the Russian crisis of 1998 and its spillover to Latin America. These recent crises have naturally stimulated a deep interest in the study of relevant causes and consequences. This paper examines the reasons, consequences of the 1998 Russian currency crisis and analyses its consequences to Lithuania. The Russian crisis was also evidently connected with the earlier Asian crisis, and sent shock waves across global financial markets. Inadequate financial regulations and lack of information are some explanations for this contagion – effect. Still, a closer look shows that this crisis was mostly home made. So, main reasons of the Russian crisis were high budget deficit lasting many years, drop of export prices of energy raw materials, weak tax administration. Besides a whole range of factors of social nature accelerated the beginning of the crisis. By the end of September in 1998, the rouble had around 35% of its value before the crisis, monthly inflation was around 45% and the GDP was forecast to decrease 6% for the 1998. Therefore, the Russian currency crisis has dramatically set back a number of developments which were achieved by Russia following the dissolution of the Soviet Union. Russian currency crisis effected Lithuania more than was expected. Growth forecasts have been revised downward for all of the Baltic countries. The hardest hit industries have been food and beverages and processing.[...].

The article reflects upon a relationship between Russia and Communism in the domain of political emigration of Russians and Lithuanians in the 20th century. A. Maceina holds two theories as the object of his criticism, which, according to him, explain a relationship between Communist regime and Russian State. According to the theory of “bandits clique”, Communism has nothing in common with the real Russian spiritual origin. Instead, it is bandits clique, armed with purely Western ideological arms of Marxism, that attacked Russia. The opposite of this theory is the theory of “a label”, according to which, international Western ideology is merely a label that masks eternal and aggressive essence of Russia. Using Communist ideology, Russia, supposedly, merely is implementing its traditional imperialistic ambitions. According to Maceina, both theories have essential deficiency – they emphasize the concrete Russian nation (the first theory ideali zes it, the second demonizes), however, they underestimate the power of Communism as ideology to human thinking. The author of the article agrees with Maceina’s critique, but disagrees with his statement that, supposedly, “almost all Russian emigration supported bandits theory”. Intellectual and political movement of Eurasians had a pretension to provide an original synthesis of the theories of the “bandits clique” and of “a label”. On the one hand, Bolsheviks are indeed armed with Western Marxisms and are terrorizing bandits (“bandits clique”). On the other hand, Bolsheviks are merely a temporal mean in an enormous civilizational shift, in which a new Eurasia tic culture is being born (“a label” theory). However, this synthesis did not have endurance. Underestimating the danger of Communist ideology, the doctrine of Eurasians soon degenerated into an apology of Soviet regime as well as Stalin’s Soviet Union.

Technikos palikimas yra itin svarbi kultūros paveldo dalis, kuri iliustruoja pramoninio suklestėjimo pradžią, gyvenimo kokybės gerėjimą bei miestų panoramos, kraštovaizdžio ir socialinio gyvenimo pokyčius. Tačiau šių paveldo objektų nykimo procesas ypač spartėja, todėl jų tyrimai turėtų būti vienas iš šių dienų paveldosaugos prioritetų. Šiuolaikinė technikos (inžinerinio) paveldo samprata apima platų istorinių gamybos reliktų lauką: tai kraštovaizdžiai (gamyklų ir kasyklų teritorijos), vietovės, kelių, geležinkelių tinklai, infrastruktūra, įranga, produktai, įrengimai ir t. t.1 Tačiau Lietuvoje šios paveldo šakos sąraše vis dar vyrauja vėjo ir vandens malūnai, nors vėlesnio laikotarpio statinių, techninės įrangos Lietuvoje išlikę nemažai – ypač gausu geležinkelio paveldo išteklių.

In present article internal factors influencing Lithuanian foreign policy iden- tity are analysed: the image of Russia and the United States in the context of Lithuanian foreign policy identity, constructed by two important Lithuanian institutions (President and mass media of Lithuania) is researched. The article aims to compare Russia’s and the U.S. image, constructed on two different levels: in the official rhetorics of Lithuanian president and in Lithuanian mass media. The comparison is made on the basis of following criteria: perception of Russia and the U.S. as “Other” of Lithuanian foreign policy identity; perception of mutual interests, perception of interests that differ.