Tropai stilistų yra apibūdinami kaip beprotybė, piktnaudžiavimas ar anomalija, todėl ir lingvistinėse ekspertizėse, kai tekste vartojami žodžiai ar pasakymai perkeltine reikšme, įlįsti į kalbėtojo mąstymą, išsklaidyti semantinį miglotumą nėra paprasta. Neįmanoma ieškoti logikos ten, kur patys pasakymai priklauso paralogikos sričiai. Tačiau tai tik logikos požiūriu klaidingi pasakymai, o stilistikos požiūriu tropas pripažįstamas kaip teikiantis tam tikrą konotaciją, papildomą informaciją, ir tokia jo vartosena priimtina. Tropų fenomenas tas, kad jie sunkiai pasiduoda teisiniams apribojimams, o „nerimtų“ kalbos žaidimų kūrėjas lengviau išvengia teisinės atsakomybės. Kalbos žaidimų nelogiškumą, nerimtumą paprastai kompensuoja tropų, kaip psichologinio poveikio priemonių, prasminis efektyvumas. Kartais sakinio nepakanka, perteikiamos informacijos semantika išaiškėja iš pragmatinių situacijos dalyvių bendravimo charakteristikų, didesnio teksto arba konteksto, tiek lingvistinio, tiek ekstralingvistinio. Tropo semantika tiesiogiai susijusi su aplinkybėmis, kurioms esant jis pavartotas. Eksplicitiniai tropai yra aiškesni, lengviau iššifruojami. Kuo labiau apsitrynęs, pasikartojantis, pastovus tropas (dažniausiai tai konvencinės metaforos), tuo mažiau jo spėjimo variantų, mažiau galvosūkių. Ir atvirkščiai, kuo originalesnis, neįprastesnis, naujesnis kalbos žaidimas implicitiniais tropais, tuo daugiau interpretacijų. Tropai gali turėti užuominos pobūdį, jų semantika gali būti fakultatyvi, netikėta. Iš pasakymų perkeltine reikšme kyla įvairių aliuzijų, keletas prasminių planų, juos sunku iš karto aprėpti, taigi tropus galima įvairiai suprasti ir interpretuoti, kelti skirtingas hipotezes. Bet kuriuo atveju lieka tik spėjimas, semantinio neišbaigtumo rizika. Vis dėlto viešai ištarto žodžio kaina kartais būna per daug didelė, kad būtų žaidžiama kalba neapsvarsčius visų pasekmių.