The aim of the research is to reveal the semiotic resources used to represent historical events and personalities in the period of French revolution in the animated cartoon “Mr. Peabody & Sherman”. For the analysis the theoretical framework of multimodality and the classification of modes and sub-modes proposed by Stöckl (2004) and Pérez-González (2014) as well as codes and semiotic resources of social semiotics are applied. The analysis has shown that the core modes dynamic images and speech with their various sub-modes are the most productive for rendering the historical characters whilst the core modes static writing and performed music are only supplementary in the analysed cartoon.

Iki reformos Lietuvos ikimokyklinėse įstaigose dominavo akademinis ugdymas. Kalbos buvo mokoma formaliai pamokų metu. Dėmesys buvo skiriamas pažinimui, konkrečioms vaiko žinioms, mokymo metu daugiausiai reikšdavosi pedagogas, neformaliam vaiko ir pedagogo bendravimui neteikiama ugdomoji reikšmė, tačiau šiandieninėje visuomenėje darželyje vaikai ugdomi žaidžiant, bendraujant, išreiškiant save žodžiu, vaizdu, judesiu ir pan. Kūrybinė visuminio ugdymo sistema – nauja, šiuolaikinė ugdymo, kartu ir kalbos, sistema. Manoma, kad mokant pagal naują kalbos ugdymo kryptį vaikų kalba ne mažiau lavinama negu kaip mokant pagal akademinės kalbos mokymo kryptį. Šio tyrimo tikslas – išanalizuoti auklėtojų ir ikimokyklinio amžiaus vaikų kalbinio bendravimo kūrybinio kompleksinio ugdymo sistemoje ypatumus; ištirti ir įvertinti auklėtojų bei vaikų kalbinio bendravimo bruožus ugdymo procese.

Straipsnio tikslas - remiantis žmonijos dvasinės minties raida ir šiuolaikinės filosofijos, teologijos bei Bažnyčios Mokymo aktualiais akcentais, atskleisti artimą kalbos, liudijimo ir patirties santykį; parodyti vis gilesnį ir sąmoningesnį asmens suvokimą, aptariant vidinę patirtį. Straipsnyje remiamasi šiandienos žmogui aktualiomis šv. Augustino, šv. Ignaco Lojolos įžvalgomis.

Žmogaus santykis su begalybe, amžinybe, visuma nėra vien abstrakti filosofijos sąvoka. Tai konkrečiai išgyvenama patirtis kaip esamybė, kaip tikrovė. Religinė patirtis koegzistuoja su visa kita žmogaus išgyvenama patirtimi kasdienybėje ir negali būti nuo jos atskirta. Religinė patirtis tampriai siejasi su mistine patirtimi. Galiausiai, kai mūsų klausimai užkliudo dieviškumo paslaptį, randasi dar kitokia patirtis: tikroji Tikrovė atsiveria tik gyvai patirčiai dabarties akimirkoje. Ją galime pažinti tik savo buvimu.

Straipsnyje aptariama raudos žanro integracija Simono Daukanto (1793– 1864) lietuvių tautos kultūros istorijoje „BUDĄ Senowęs-Lëtuwiû Kalnienû ĩr Ƶámajtiû“ (1845). Veikale dažni mirties, savižudybės, laidojimo apeigų, kapų, svetimos žemės, miestų / tautos žlugimo motyvai, kurie būdingi tautosakinei, antikinei ir krikščioniškajai raudos topikai. Veikalo tema – atskleisti lietuvių tautos ypatingumą ir vertę – leido Daukantui asmeninį šeimos likimą susieti su visos tautos istorija. Veikalas pradėtas rašyti po to, kai Odesoje valdžios suimtas brolis Aleksandras (1805–1841), įtariamas dalyvavęs slaptoje organizacijoje, nusižudė. Raudos žanrui būdinga topika ir jausmingumas tiko įvykusiam konfliktui tarp brolio – moralaus herojaus – ir negailestingos Rusijos valdžios apmąstyti. Daukanto, kaip ir romantikų, susidomėjimas pražuvusia didinga savosios tautos istorija vertė ieškoti pakylėtos išraiškos. Manoma, kad Daukantas raudą, kaip vieną iš teksto kodų, rinkosi dėl žanrui būdingų temų, dėl leidžiamo kalbinės raiškos didingumo ir nuoširdumo. Veikale vyraujantys ilgi ritmizuoti sakiniai neretai primena raudą, litaniją, kuri kviečia skaitytoją įsitraukti ir dalyvauti bendroje apeigoje.

Šiame tekste nagrinėjamas santykis tarp mąstymo ir kalbos sąmonės filosofijos horizonte. Daugiausia dėmesio skiriama būtent komparatyvistinei kalbos bei sąmonės filosofų Donaldo Davidsono bei Wilfrido Sellarso teorijų apžvalgai, kurioje pateikiamos autorių kantiškojo transcendentalumo prielaidos, pristatomos konkrečios sąmonės filosofijos pozicijos, nustatomas deskriptyvumo ir normatyvumo konfliktas bei pasiūloma pragmatinė mąstymo apie sąmonės, o kartu ir žmogaus, problemą, prieiga. Pagrindiniu šios teorijų lyginimo ramsčiu tampa Davidsono bei Sellarso dviejų pasaulio vaizdinių arba žodynų – mokslinio ar fizikinio bei akivaizdžiojo ar mentalinio – apibrėžimas bei įvertinimas. Interpretacija sintezuojama abiem autoriams būdingu nusistatymu teorizuoti apie sąmonę ne tik įvedant principą apie dviejų mąstymo tipų apie pasaulį galimybę, bet ir tame aptinkamą racionalumą grindžiantį pragmatiškąjį gestą.

Straipsnyje pateikiama mokslinė informacija apie Antano Smetonos tautinės savimonės formavimosi ištakas, jo pastangas išsaugoti gimtąją kalbą kaip tautos gyvasties pa-grindą, konkrečią veiklą XX a. pirmajame dešimtmetyje. Atskleidžiama, kad „Vilties“ laikraštyje paskelbtuose savo straipsniuose jis aptarė ne tik sudėtingą lietuvių kalbos būklę, išryškino tokios būklės problemas (gryninimo, norminimo, terminų kūrimo, teisių švietimo sistemoje įtvirti-nimo), nurodė mokymosi šaltinius (tarmes, grožinę literatūrą – prozą ir poeziją). Rašoma apie A. Smetonos pastangas įtvirtinti lietuvių kalbą privačiose lietuviškose mokyklose ir konkrečia pedagogine veikla padėti mokiniams mokytis lietuvių kalbos. A. Smetonos pastangos puoselėti lietuvių kalbą susijusios su nacionaliniu išsivaduojamuoju judėjimu ir laisvės Lietuvai viltimi.

Krikščionybės ir literatūros dialogo požiūriu straipsnyje analizuojami keli šveicarų poeto, teologo Kurto Marti, vokiečių poetės, teologės Dorothee’s Sölle’s ir lietuvių poetų Vytauto Petro Bložės bei Sigito Gedos eilėraščiai. Straipsnio problema – poetinis maldos pasireiškimas, jos turinys ir formos autorių kūryboje. Ji nagrinėjama aktualizuojant kalbinę maldos savastį, sacrum ir profanum sąveiką, dramos bei dramatizmo aktualumą maldos teopoezijoje, moderniąją (avangardinę) maldos teopoezijos tapatybę.

Straipsnyje nagrinėjama, kaip kalba formuoja jėzuito, filosofo Pierre Teilhard de Chardin evoliucijos teorijos pamatus. Aptariama knygoje „Žmogaus fenomenas“ pristatyta teorija bei svarbiausios jos sąvokos. Išryškinami sunkumai, su kuriais susiduria autorius, siekdamas įtikinamai aprašyti pasaulio vystymosi idėją. Parodoma, kad pati kalba „priešinasi“ tam, ką nori pasakyti Teilhard de Chardin ir primeta savo metafiziką.