Straipsnyje nagrinėjama lietuvių kultūros veikėjo, choro dirigento, pedagogo, publicisto, kompozitoriaus J. Bertulio muzikinė veikla. Aptariamas jo indėlis į Klaipėdos krašto muzikinį gyvenimą. Turėdamas kompozitoriaus talentą J. Bertulis kūrė įvairių žanrų muziką: baletus, operetes, dainas, programinius simfoninius, instrumentinius kamerinius veikalus. Reikšmingiausi iš autoriaus kompozicijų - bažnytinės katalikiškos muzikos kūriniai. Svarbesni iš jų analizuojami šiame straipsnyje.

Straipsnyje aptariama katalikiškų bendruomenių padėtis Mažojoje Lietuvoje ir Klaipėdos krašte, katalikiškos muzikos apraiškos šio krašto bažnyčiose. Tiriamos ir analizuojamos Klaipėdos krašte gyvenusių (1923-1939) kompozitorių profesionalų (S. Šimkaus, J. Žilevičiaus, J. Gaubo, J. Bertulio ir kt.) katalikiškos bažnytinės muzikos kompozicijos. Įvertinama jų svarba krašto religiniame, kultūriniame gyvenime bei lietuviškumo puoselėjimo plotmėje.

Straipsnyje aptarti F. Chopino ir F. Liszto asmenybės bruožai, jų pasaulėjautos ypatumai. Ieškant religinių pažiūrų ir kūrybos sąsajų, remtasi epistoliniu palikimu, svarbiausiomis muzikologų monografijomis, muzikinio palikimo studijomis. Straipsnyje atskleidžiama F. Chopino originalaus kūrybinio talento esmė, susijusi su ypatingu jo muzikos subjektyvumu. Gilus, tačiau viešai nerodytas F. Chopino tikėjimas įkvėpė kūrybines jo galias ir specifinėmis priemonėmis netiesiogiai (per vizijas, simbolius, muzikos kalbos semantiką, idėjines sąsajas) darė įtaką kūrybai. Apibūdinant F. Liszto kūrybinę asmenybę atskleidžiamas prieštaringas susidvejinimas, susijęs su akivaizdžiu šio muziko pasaulietiškumu, gyvenimo malonumų pomėgiu ir drauge gilaus krikščioniško pasiaukojimo siekiu. Tai tapo kompozitoriaus nuolatiniu "kryžiumi". Straipsnyje pabrėžiama F. Liszto religinių pažiūrų svarba; akcentuojama, jog vertingi cikliniai bažnytiniai kūriniai, svariai papildę pasaulinį sakralinės muzikos lobyną, patvirtino paties abato Liszto pasirinktą bažnytinės muzikos kompozitoriaus titulą.

Straipsnyje nurodyti objektyvūs ir subjektyvūs O. Messiaeno religinės pasaulėžiūros formavimosi faktoriai, akivaizdžiai nulėmę jo jaunystės metų kūrybą. Charakterizuojami penktojo dešimtmečio sakraliniai ir egzotinio pobūdžio kompozitoriaus kūriniai, iškeliant originalius jo muzikos raiškos ypatumus, atskleidžiant glaudžias religines sąsajas. Straipsnyje aptariami O. Messiaeno vėlyvojo periodo sakraliniai kūriniai, kuriuose vienijamos skirtingos sferos: religinė, egzotinė ir „paukščių“ (panteistinė). Akcentuojant O. Messiaeno kūrybinio stiliaus originalumą, pabrėžiami saviti kūrybiniai ieškojimai, tiksliai ir meniškai įspūdingai įprasminantys muzikoje amžinąsias krikščionybės tiesas. Savo pasaulinės reikšmės sakralinę muziką skleisdamas ne tiktai bažnyčioje, bet ir užsienio šalių didžiosiose koncertų salėse, sekuliarios visuomenės terpėje, O. Messiaenas atsakingai vykdė evangelinį tarnavimą.