Viduramžių beraštėje visuomenėje, kai žodinį susitarimą pakeitė raštininkų (notarų) pagal specialų formuliarą sudarytas dokumentas, antspaudas tapo svarbiausia jo legitimacijos priemone. Prispaudus antspaudą su savininko vardu ir simbolika, dokumentas buvo tarsi pasirašomas. Antspaudas garantavo, kad tai, kas dokumente surašyta, yra tikra, neginčytina. Neatsitiktinai už antspaudo suklastojimą taikytos griežčiausios bausmės, net iki sudeginimo. Suprantama, turint tiek mažai Kauno miestiečių antspaudų, kurių dauguma iš labai siauro laikotarpio, daryti išsamių apibendrinimų negalima. Jie gali rodyti tik bendriausias Kauno miestietiškos sfragistikos raidos tendencijas. Akivaizdu, kad kauniečių antspauduose labia retos daiktinės arba mobiliosios figūros. Vieninteliame Jurgio Sotkūno antspaude, jei neskaitysime iš Karaliaučiaus atvykusio Reinoldo Plato antspaudo, pavaizduota pasaga su kryžiumi, bet ir ta greičiausiai nusižiūrėta iš lenkiškos kilmingųjų heraldikos. Čia, dar labiau negu kituose Lietuvos miestuose, vyravo linijiniai ženklai, kurių pagrindą sudarė strėlės, įvairių formų kabliai, kryžiai ir kitos linijų kombinacijos. Jos artimos kaimyninių kraštų miestiečių ir senajai Lietuvos kilmingųjų linijinei heraldikai. Ar tie ženklai buvo paveldimi, turint tik po vieną kiekvienos šeimos antspaudą, sunku ką nors pasakyti, nors tokia galimybė, ypač Kauno vokiečių aplinkoje, neatmestina. Aišku, kad dalis skurdesnių miestiečių, taip pat moterys ar bent jų dauguma signetų neturėjo, nes nė viena, kai galėjo aktus antspauduoti, jų neprispaudė. Antspaudams, kaip ir kituose Lietuvos miestuose, paprastai naudotas dažytas žalias, rečiau natūralus vaškas. Išimtį sudaro nebent anonimo vokiečio 1512 m. raudono vaško antspaudas. Beveik visi kauniečių signetai pagaminti gerų meistrų, neretai jie meniškesni už smulkiosios ir net vidutinės bajorijos signetus. Tai rodo jų savininkų gerą skonį ir aukštą vietos meistrų profesinį lygį. Pasigaminti tokius signetus galėjo tik turtingesni kauniečiai, nes jie kainavo daug brangiau negu primityviai prasto meistro išraižyti. Pagaliau, jei palyginsime vaitų pareigybinius antspaudus su privačiais miestiečių signetais, pastebėsime ne vien dydžio ir įrašų skirtumus. Miestiečių vaitų antspauduose virš skydo pavaizduotas šalmas su skraiste aiškiai pretendavo į tikrą herbą ir galbūt norą parodyti vaito aukštesnę padėtį miesto visuomenėje. Čia heraldikos ambicijos akivaizdžios, nors dar ir neprilygo iš Karaliaučiaus kilusio Plato vokiškam herbui su visa jo atributika.