Straipsnyje aptariamas Kosto Ostrausko epistolinis palikimas, esantis Maironio lietuvių literatūros muziejuje. Visa archyvinė medžiaga: nuotraukos, dokumentai, rankraščiai, laiškai, spaudiniai, yra saugoma rašytojo rinkinyje. Ši medžiaga sudaro svarbią Lietuvos kultūros istorijos dalį. Bandant suvokti išeivijos dramaturgo gyvenimo ir kūrybos kelią, epistolinis palikimas tampa neįkainojamu šaltiniu. Straipsnio tikslas – apibrėžti Ostrausko laiškuose besiskleidžiančius intelektinius interesus. archyvinė medžiaga suteikia plačias galimybes susipažinti ne tik su rašytojo gyvenimu, bet ir pateikia naujų faktų apie išeivių gyvenimą Vokietijoje, Australijoje ir Amerikoje.

Straipsnyje nagrinėjamas bandymas suaktyvinti LGT veiklą po jos įkūrimo. Atskleidžiama Lietuvos atstovų JAV, ypač pasiuntinio Povilo Žadeikio, didžiulės pastangos, ieškant būdų ir veiklos formų bendrai išeivijos organizacijai išjudinti. Parodomos pagrindinių patriotinių JAV lietuvių organizacijų (katalikų, tautininkų ir sandarininkų bei socialistų) padėtis tuo metu ir požiūris į LGT. Paaiškinama, kodėl reikėjo LGT reformuoti į ALT ir kaip į tai reagavo skirtingos srovės.

Žemininkų kartos Kanadoje gyvenęs lietuvių poetas Henrikas Nagys buvo polemiška asmenybė. Iki pat septinto dešimtmečio jis aktyviai dalyvavo liberaliųjų diasporos intelektualų suvažiavimuose, supažindino jaunąją auditoriją su Vakarų modernizmo ir egzistencializmo estetika, kartu pabrėždamas lingvocentrinio patriotizmo svarbą, poeto atsakomybę prieš tautą ir istoriją. Nagio sesuo Liūnė Sutema ir jo draugas Algimantas Mackus priklausė vėlesnei lietuvių išeivių kartai, kuri tiesiogiai susidūrė su tapatybės krize, pirmenybę teikė individualios išraiškos laisvei, o ne kolektyvinėms solidarumo deklaracijoms. „Nužemintųjų generacija“ išsiskyrė dėmesiu kalbos mitologinei dimensijai, folkloriniais motyvais, pesimistiniu požiūriu į diasporos ateitį, istorijos pertrūkio, atominės katastrofos nuojautomis. Nagiui buvo svarbios konservatyviosios kultūros strategijos – atminties žadinimas, bendruomenės intelektualinė mobilizacija, literatūrinių herojų kanonizacija.

Straipsnyje analizuojama Lietuvių katalikų mokslo akademijos (LKMA) leidybinė veikla išeivijoje. Mokslo leidiniai autorės susisteminti į serijas, kurios detalizuojamos – nurodomos tyrinėjimų kryptys, tematika. Iškeliama serija Lietuvių katalikų mokslo akademijos suvažiavimo darbai – kaip svarbus šaltinis LKMA istorijai tirti. Pristatomas LKMA knygų leidėjas (autorių telkėjas, redaktorius, korektorius, mecenatų ieškotojas) prof. kun. Antanas Liuima SJ.

The personal dilemma of a person living abroad and brushing up against several cultures in a bilingual situation becomes a problem for any emigrant at any time. It shows up in everyday life and in public space, but it acquires especially sharp contours in cultural contexts. We can discern two tendencies in Lithuanian exile literature. Members of the older generation of writers assign a particularly important role to traditional marks of Lithuanianism. Lithuanian historical topics occur frequently in their writings, many of which are straightforward historical novels. By contrast, writers who matured in exile or were born outside Lithuania emphasize the quest for a meaningful relationship with their Lithuanian identity and language. Some authors of Lithuanian descent who write in English have not turned their back on Lithuanian topics: autobiographical elements and details of their nation’s or family’s history are prominent in their works. Irene Mačiulytė- Guilford may be interesting in this respect; in her work two images of Lithuania collide: the (then) real one of Soviet Lithuania and the romanticized one she extracted from her parents’ stories and her education in Lithuanian Saturday-schools. The narrator of Valdas Papievis’s novel Vienos vasaros emigrantai (One summer’s emigrants) lives between two cities, Vilnius and Paris, as he is looking for his identity. The image of travels, wanderings, pilgrimages, of life as a never-ending road recurs constantly in this work of a Lithuanian prose writer living and working in Paris. Dalia Staponkutė is a philopher and translator who has lived for many years in Cyprus; the appearance of her book of essays Lietumi prieš saulę (By rain before the sun) was probably inspired by her own sense of double identity provoked by the clash of two experiential worlds, cultures, and languages. [...]