Straipsnyje apžvelgiami nelietuvių mokyklų antros klasės moksleivių kalbinės raiškos valstybine kalba tyrimai. Aptariami moksleivių kalbiniai gebėjimai (klausymas ir supratimas, kalbėjimas: dialoginė ir monologinė kalba), būdingos fonetikos, gramatikos, morfologijos, leksikos klaidos. Apibūdinami tyrimais nustatyti keturi antros klasės moksleivių kalbinių gebėjimų lygmenys.

Straipsnyje aptariami nelietuvių mokyklų pradinių klasių moksleivių valstybinės kalbos gebėjimų tyrimai, akcentuojama komunikacinių, ypač dialoginės kalbos, gebėjimų svarba tautinių mažumų moksleivių socializacijai ir integracijai Lietuvos visuomenėje

Fenomenologinės refleksijos metodu straipsnyje tiriama dialogo struktūra ir genezė. Intersub- jektyvių santykių pagrindu atskleistas dialogo funkcionavimo mechanizmas. Fenomenologiniais metodais nagrinėjamas ugdymo procesas, apimantis ugdytoją, ugdytinį ir tai, kas ugdoma. Autoriai pedagoginiu aspektu aptaria Edmundo Husserlio dialoginę santykių raišką. Įprastinę binarinę dialogo sampratą E. Husserlis praplečia intenciniu pasaulio suvokimu. E. Husserlio fenomenologinė dialogo įžvalga plėtojama Martino Buberio ir Emmanuelio Levino darbuose. Jie analizuoja verbalinę, grafinę ir mneminę dialogo raišką. M. Buberis ugdomajame dialoge pabrėžia susitikimą su Kitu, autentišką buvimo ribų išgyvenimą ir jų kaitos patirtį. Dialogui jis suteikia vertybinę, reguliatyvinę bei transcendentinę funkcijas. E. Levinas atkreipia dėmesį į permanentinę dialogo sritį, jo policentriškumą, susitikimą su Kitu per kalbą. Straipsnyje atkreipiamas dėmesys į dialogo struktūros pokyčius įvairiose ugdymo ir drausminėse institucijose

Straipsnyje analizuojama dialogo transformacijos ypatumai klasikinės ir krikščioniškos paideia’os sklaidoje.

Platonas, perėmęs dialogą iš Sokrato, įteisino jį kaip didaktinį metodą ir etinį postulatą, tiesiantį kelią į pažinimą, minties laisvę ir pilnutinį bendravimą su visais pokalbio dalyviais. Krikščioniškojo dialogo pradai siejami su šv. Augustino mokymu, kuriame persipina pažinimas ir dora, ugdanti žmogaus dvasingumą ir kelianti jo sielą į transcendenciją. Dialogas Karolingų ugdymo sistemoje įsitvirtino tiek pačioje ugdymo teorijoje, tiek ir realiame ugdymo procese — nuo realios kasdienybės ligi bendravimo su Dievu.

Scholastinio dialogo ribas pažįstant tikrovę praplėtė ir pagilino viduramžių universitetai. Propaguodami Aristotelio idėjas, jie ugdė mąstymą, įtvirtino pažinimo pagrindus, plėtojo Tomo Akviniečio mokymą bei jo transcendentinio santykio koncepciją, kuri gludino metafizinę dialogo būtį.

Straipsnyje atskleidžiama dialogo socialinė ugdomoji samprata bei išryškinami jo funkcionavimo aspektai. Ugdomoji dialogo funkcija yra nukreipta ne tik į patį ugdytinį, bet ir į šalia esantį kitą, kuriuo tampa realios tikrovės objektas ar subjektas. Atkreiptas dėmesys į kalbą, kaip ugdomąją dialogo priemonę, kuri atspindi mus supantį pasaulį ir parodo, kaip ugdymo procese objektyvus pasaulis priartėja prie žmogaus.

The aim of this article is to present the Waldenfels' concept of strangeness phenomenology. There is a try to answer to the following questions - how the strangeness could be understood, what kind of relation conditions needs to the stranger and what a strangeness thinking should be. The article begins with Husserl's paradox definition of strangeness and through critics of strangeness ontology author tries to define the alternative way of thinking - the topography of strangeness. Further is questioned the western concept of dialog, which is grounded of symmetric relation, and analyzed possibilities and character of the asymmetric dialog with the stranger. And at the end the author tries to answer to the question, what a character must be phenomenology which phenomena is on the border of phenomenness.

Straipsnio tikslas - remiantis žmonijos dvasinės minties raida ir šiuolaikinės filosofijos, teologijos bei Bažnyčios Mokymo aktualiais akcentais, atskleisti artimą kalbos, liudijimo ir patirties santykį; parodyti vis gilesnį ir sąmoningesnį asmens suvokimą, aptariant vidinę patirtį. Straipsnyje remiamasi šiandienos žmogui aktualiomis šv. Augustino, šv. Ignaco Lojolos įžvalgomis.

The subject of the article is the oeuvre of Lithuanian émigré poet and painter Edita Nazaraitė. The paper aims to find common, unifying features of her poems and paintings, to highlight some of the image-building strategies. A comparative semantic analysis of Nazaraitė‘s poetic imagery, highlighting its links with the artwork, is carried out. It is noted that the poems and paintings share the same dominant images – a cat, horse, butterfly, women’s silhouette, and others. Nazaraitė’s poetry is visual, full of details and objects, and her paintings in vivid colors are as if telling the story of a woman’s life.

The article contains the system of developing the abilities to create a dialogue. In conclusion, two years of systematic teaching to create and to act out dialogues according to a particular situation and distinguish them pupils' written works can help children develop their dielogue language...

Leidėjų sprendimas spausdinti privačią Vaižganto korespondenciją Klimams ir Lesauskiams vienoje knygoje, nepateikiant antrosios pusės laiškų, leidžia pastarąją skaityti ne kaip dialoginio pobūdžio susirašinėjimą, o kaip vientisą tekstą. Tiesa, savo grafine raiška šis tekstas yra suskaidytas nuolat kartojamų kreipinių, parašo ir epistolikai svarbių laiko bei vietos nuorodų. Tačiau dažnos retrospekcinės įterptys, dėmesys vidinei plotmei tarsi naikina matomą laiškų atskirumą, į pirmą vietą iškeldamos tapsmo šiandieniu Vaižgantu istoriją, kuri yra autobiografijos pagrindas. Į vieną leidinį surinkti Vaižganto laiškai, iš jų susidėliojanti autobiografija, steigia naują tikrovę, kurios pavieniai laiškai neturėjo. Šioje naujoje tikrovėje besirandanti prasmė taip pat yra naujas įvykis, kurio interpretacija remiasi Hanso Georgo Gadamerio aprašyta klausimo–atsakymo dialektika, apimančia autoriaus žodžius ir skaitytojo įžvalgas.

Laiškai Klimams priklauso referenciniams žanrams, tačiau juose pasakojama vidinė istorija nugali šią referenciją, sukurdama atskirą pasaulį, kuris yra, pasak H. G. Gadamerio, tik besireiškiančiame žodyje. Jo supratimas grąžina prie hermeneutinio rato, kuriame laiškas ir autobiografija yra tik priemonės naujam Vaižganto ir jau šiandienio skaitytojo dialogui.