Šiuolaikiniame pasaulyje žiniasklaida ir apskritai medijos yra kasdieninės realybės dalis, neišvengiamai keičianti ir mūsų santykį su kalba. Vis dėlto lingvistikoje ir sociolingvistikoje nėra vieningai sutariama, ar žiniasklaida veikia kalbą ir jei taip, tai kaip. Tyrimais linkstama atmesti tiesioginę žiniasklaidos įtaką sistemingam kalbos kitimui – teigiama, kad žmonės nekopijuoja leksikos, tarties ar gramatinių formų iš ekrano arba tik labai ribotai ir tik tam tikromis sąlygomis. Tačiau netiesioginė žiniasklaidos įtaka patvirtinama – radijas ir TV veikia žmonių supratimą apie tai, kurios kalbos atmainos tinkamos viešumai, o kurios ne, ir taip prisideda prie atmainų santykinio prestižo bei jų galimybių ateityje. Straipsnyje išsamiau pristatomi teoriniai požiūriai į žiniasklaidos tiesioginę ir netiesioginę įtaką kalbai, kitų šalių tyrėjų pateikiami šios įtakos empiriniai įrodymai. Pasitelkiant įvairių lietuvių sociolingvistinių tyrimų duomenis svarstoma, kiek Lietuvos radijas ir televizija prisideda prie lietuvių kalbos pokyčių. Daroma išvada, kad žiniasklaida atliko standartizacijos vaidmenį ir prisidėjo prie tarmių nuvertinimo, nes jos nėra girdimos svarbiausiose nacionalinių transliuotojų televizijos ar radijo laidose iš svarbių kalbėtojų lūpų. Kartu žiniasklaida didina vilnietiškos kalbos prestižą visoje Lietuvoje, nes vadovėlinėmis normomis apibrėžtas tarties standartas nėra realizuojamas radijo ir televizijos eteryje net ir svarbiuose vaidmenyse, o žiniasklaidoje girdima kalba yra artimesnė vilnietiškai kalbos atmainai.

Šiame straipsnyje aptariami Romualdo Granausko kūrinių kalboje vartojami tarminiai leksiniai vienetai. Empirinė medžiaga rinkta iš tų kūrinių, kuriuose, manytina, autorius labiausiai pasirodo (išsiduoda) esąs šiaurės žemaičių tarmės atstovas (rinkinys „Gyvulėlių dainavimas“ (1998 m.), „Raudonas ant balto“ (2000 m.), romanas „Rūkas virš slėnių“ (2007 m.). Straipsnyje apsiribota aptarti tik leksines tarmybes, nors minėtuose kūriniuose raiškiai paliudytos visų lygmenų tarmės ypatybės – ir fonetinio, ir morfologinio, ir žodžio darybos. Žemaitybės straipsnyje aptariamos pagal paplitimo arealą, bandoma nustatyti, kurios jų bendros ne tik žemaičiams, bet ir kitoms tarmėms. Granausko tekstuose rastų tarmybių arealas nustatytas, remiantis „Lietuvių kalbos žodyno“ duomenimis. Leksinės žemaitybės, vartojamos tiriamojo rašytojo kalboje, kaip ir kiti tarminiai vienetai, padeda tiksliai identifikuoti kūrinių personažus kaip tam tikros realios Lietuvos vietos gyventojus net ir tais atvejais, kai nėra tiksliai apibrėžta veikėjų veiksmo vieta. Be abejo, jos sukuria ir savitą Romualdo Granausko stiliaus koloritą.