Darbe siekiama išanalizuoti studentų fizinio ugdymo kaitos pedagoginius ir psichologinius ypatumus. Tikslui pasiekti keliami tokie uždaviniai: 1) nustatyti fizinio ugdymo veiklos tikslus, uždavinius ir principus; 2) išanalizuoti fizinio ugdymo pedagoginės ir psichologinės veiklos turinio ypatumus. Pasirinktas pedagoginės ir psichologinės veiklos principų analizės metodas. Fizinio ugdymo praktika, per visą nepriklausomybės laikotarpį besiplėtodama utilitarine-pragmatine kryptimi, neįsitvirtino studentų sąmonėje kaip vertybė. Studentų nepasitenkinimą kėlė privalomos pratybos kaip pagrindinė fizinio ugdymo forma. Nustatyti studentų fizinio ugdymo praktikai būdingi trūkumai: 1) fizinis ugdymas, realizuojamas privalomomis pratybomis, riboja studentams turinio ir formų pasirinkimo galimybes; 2) konceptualių, teoriškai pagrįstų fizinio ugdymo programų stoka; 3) vyraujantys autokratiniai dėstytojų santykiai su studentais; 4) prasta materialinė bazė ir nepakankama medicininė priežiūra. Iškilo būtinybė pereiti prie demokratiškesnės kūno kultūros leidžiant patiems studentams laisvai rinktis ugdymo priemones pagal poreikius, interesus ir norus. Pereinant prie kūno kultūros kaip laisvai pasirenkamo dalyko, būtina peržiūrėti veiklos tikslus, uždavinius ir principus, ugdymo turinio pedagoginius ir psichologinius ypatumus. Apibrėžiant studentų fizinio ugdymo pedagoginės ir psichologinės veiklos tikslus buvo laikomasi šių bendrų švietimo pertvarkos principų: humaniškumo, demokratiškumo ir kaitos, į studento asmenybę žiūrima kaip į absoliučią vertybę. Svarbiausias fizinio ugdymo tikslas kaitos kontekste – kūno kultūros priemonėmis puoselėti studento fizines ir psichines galias, atsižvelgiant į jo individualius gebėjimus, poreikius ir norus sudaryti sąlygas per saviugdą siekti brandžios kūno kultūros. Pagrindiniai uždaviniai: 1) puoselėti įvairiapusę fizinių ir psichinių galių plėtotę sudarant didesnes kūno kultūros priemonių pasirinkimo galimybes; 2) formuoti tvirtus sveikos gyvensenos pagrindus; 3) suteikti žinių kūno kultūros vertybėms pažinti, savarankiško sportavimo ir mankštinimosi raštingumui didinti; 4) išugdyti savarankiško sportavimo ir mankštinimosi gebėjimus bei įgūdžius; 5) puoselėti fizinio ugdymo vertybinę ir emocinę kultūrą. Subjektyviojo kūno kultūros prado įprasminimas – svarbiausias fizinio ugdymo parametras. Individo poreikiai, pomėgiai ir interesai fizinio ugdymo sistemoje turi prioritetą prieš kitus ugdymo tikslus. Šiame kontekste pirmiausia būtina šalinti iš pedagoginės veiklos autokratinio valdymo metodus. Studentas neturi būti suvokiamas tik kaip ugdomosios veiklos objektas, vykdantis dėstytojo nurodymus, ugdymo paskirtis – taip organizuoti veiklą, kad atsiskleistų imanentinės ugdytinio galios, kurios padėtų geriau realizuoti save. Siūloma pedagoginėje veikloje: 1) siekti nuoširdaus bendravimo su ugdytiniu skatinant intelektinio, emocinio ir valios potencialo plėtotę; 2) padėti ugdytiniui suvokti savo problemas, saviraidos tikslus ir juos transformuoti į veiklos motyvus; 3) bendradarbiaujant su ugdytiniais padėti jiems pajusti atsakomybę už šią veiklą. Partnerystė, demokratinis bendravimo stilius ir žmogiškų santykių normos yra svarbiausi pedagoginės veiklos ypatumai. Demokratizuojant ir humanizuojant fizinio ugdymo vyksmą vienas iš svarbiausių dialektikos ypatumų – ugdymo turinio decentralizavimas. Taip sudaromos sąlygos ugdymo turinį individualizuoti ir diferencijuoti. Vertinant ugdytinius atkreiptinas dėmesys į jų išmokimą adekvačiai vertinti save. Objektyvaus ir subjektyvaus vertinimo neatitikimas neretai sukelia konfliktines situacijas.

This article is focused on the analysis of interim (the Iraqi Governing Council, the Iraqi Interim Government and the Interim National Assembly) and transitional Iraqi institutions (the Transitional National Assembly) as well as other previously established institutions (the Office of Reconstruction and Humanitarian Assistance, the Interim Coalition Government). Much attention is given to the level of democracy within these institutions. They are examined applying the model of autonomous democracy that consists of a coherent chain of the main principles of democracy and its criteria. At the same time some additional attention is devoted to the elections to the Transitional National Assembly and these to the permanent National Assembly as well as the referendum concerning the Iraqi Constitution. Consequently, visible signs of the ethno-confessional polarization have become especially significant. Various reasons for this phenomenon which, in turn, has resulted in the political upheaval and the security crisis in Iraq will be discussed in the context of the process of democratization.

Straipsnyje nagrinėjamos demokratijos perspektyvos islamiškoje sociokultūrinėje ir politinėje erdvėje. Demokratizacijos projektas islamo pasaulyje susiduria su stipria islamizmo opozicija, kuris įmanomais būdais, pasitelkęs religinę islamo retoriką, bando įteigti pasaulinei bendruomenei, kad demokratija ir islamas vertybiškai yra nesuderinami dalykai. Taip implikuojama, kad fundamentalios vertybės ir principai, kurias gina konstitucinė demokratija, yra neįmanomi islamo visuomenėse. Atlikta analizė leidžia teigti: islamas ir demokratija nėra vienas kitam priešiški. Esminis jų suderinamumo ryšys glūdi vertybėse ir principuose, kuriuos išaukština islamas ir kuriuos gina konstitucinė demokratija. Islamo kultūros turi viską, ko reikia kuriant demokratiją ir einant teisinės valstybės link, tačiau tai pareikalaus ypač radikalių veiksmų – modernios teisingumo sampratos, o su ja ir visos Shari’ah reinterpretacijos, siekiant sugrįžti prie vertybinio teisingumo ir tik taip idėjiškai artėti prie Dievo.

Consociational democracy and its main purpose to create a stable democracy in deeply divided societies is the talking point among political scientists and politicians who want to consolidate regimes in conflicted countries. Together with the growing interest for consociational democracy comes a problem, when theories which were created on the basis of some model societies are tried to apply to societies which are very different in nature to the first ones. Because of this situation, there is a need to revise the theory and the challenges of consociationalism. A comprehensive evaluation of the perspectives and favorable conditions of consociationalism demands further analysis in this field. Trying to point out this problem, there was made an analysis of the main elements of consociationalism as well as the impact of favorable conditions for implementation of consociationalism in deeply divided societies and the implementation of consociationalism in Switzerland. The main finding of this article is that favorable conditions have more importance than it was first assumed by A. Lijphart in late 1970s. As a result there is strong evidence that the combination of such favorable conditions as the traditions of elite accommodation and segmental isolation has a great importance on success of consociationalism. Moreover, it can be assumed that plenty of favorable conditions caused successful implementation of consociationalism in Switzerland.