Straipsnyje sprendžiama mokslinė problema, kokiais bendradarbiavimo ypatumais pasižymi pradinės mokyklos bendruomenė, diegdama į šiuolaikinę edukacinę paradigmą orientuotas ugdymo programos naujoves. Atliktas tyrimas leidžia teigti, kad diegiant ugdymo programos naujoves „artimojoje“ mokyklos bendruomenėje vyrauja bendradarbiavimo ir tariamo kolegialumo kultūros bei šioms kultūroms būdingos charakteristikos ir tipai.

Straipsnyje apibendrinami svarbiausi ugdymo turinio kaitos etapai ir per švietimo reformos dvidešimtmetį atlikti darbai. Aptariami svarbiausi strateginiai švietimo dokumentai, kuriais remiantis buvo kuriamos ir atnaujinamos Bendrosios programos. Patvirtinta Bendrojo lavinimo ugdymo turinio formavimo, vertinimo atnaujinimo ir diegimo strategija (2007) įtvirtina šiuolaikinę plačią ugdymo turinio sampratą. Šiuolaikinėse ugdymo programose keliami tikslai ugdyti mokinio kompetencijas, t. y. gebėjimus veikti tam tikroje srityje ir savo veikloje remtis vertybinėmis nuostatomis. Pristatomi naujausi į mokinių kompetencijų ugdymą orientuoti dokumentai ir nagrinėjami iššūkiai mokytojams ir mokyklai kuriant ir įgyvendinant naują ugdymo turinį.

Mokinio veikla pamokoje, jo įsitrau kimas į ugdymo turinio planavimą didina mokymosi motyvaciją, skatina kūrybiškai mąstyti, prisiimti atsa komybę už savo mokymąsi ir mokymosi rezultatus, formuoja gebėjimus mokytis savarankiškai. Straipsnyje pristatomas tyrimas, vykdytas 2007-2008 m. m., kurio metu buvo apklausta 1057 mokytojai ir 2628 mokiniai iš 49 Lietuvos bendrojo lavinimo mokyklų. Rezultatai atskleidė, kad mokytojo ir mokinio bendradarbiavimas planuojant ir įgyvendinant ugdymo turinį turi įtakos mokinių mokymosi motyvacijai, tačiau egzistuoja dideli skirtumai tarp skirtingus mokomuosius dalykus dėstančių mokytojų.

Straipsnyje nagrinėjama universitetinių studijų programų rengimo problematika. Remiantis mokslinės literatūros turinio analize, daroma išvada, kad veikiantys programų konstravimo mechanizmai neatitinka mokymosi paradigmos nuostatų socialiniu, epistemologiniu ir technologiniu požiūriais.

Šio straipsnio tikslas yra parodyti abejotinus Vakarų krikščioniškosios kultūros raidos padarinius, atskleisti į globalumą orientuoto ugdymo kai kuriuos aspektus, apsvarstyti mokytojų rengimo globalinei visuomenei ypatumus. Plėtojama daugiamačio, išmanaus žmogaus, atitinkančio XXI a. gyvenimo ir mąstymo principus, perspektyva, aptariamas veiksnių, galinčių keisti galvoseną, naudojimas įasmeninant augančiosios kartos kultūrinį sąmoningumą.

Straipsnyje išsamiai analizuojama daugiaperspektyvio požiūrio istorijos ugdy-mo(si) raiška 1990–2011 m. bendrosiose ugdymo programose (toliau – Bendrosios programos). Remiantis šiuolaikinių užsienio istorijos didaktikos specialistų darbais, pateikiama autoriaus parengta daugiaperspektyvio požiūrio mokant(is) istorijos koncepcija. Pagal autoriaus sudarytą daugiaperspektyvio požiūrio struktūrą išanalizuotosBendrosios programos, siekiant išskirti esminius istorijos mokymo(si) turinio kaitos pokyčius per pastaruosius dvidešimt nepriklau-somybės metų.

Integruotos dalyko ir užsienio kalbos (IDUKM) studijų programos – atsakas į globalizacijos nulemtus rinkos ir valstybės poreikių pokyčius. Užsienio kalbos įvardijimas XXI a. kompetencija reikalauja inovatyvių sprendimų ir mokytojų rengime. Pasitelkiant mokslinės literatūros, dokumentų analizės ir metaanalizės metodus straipsnyje analizuojama IDUKM mokytojus rengsianti Istorijos ir anglų kalbos pedagogikos studijų programa ir teigiama, kad tokios programos sudaro prielaidas aukštųjų mokyklų akademinės bendruomenės transfor-muojamajam ugdymuisi.

Straipsnyje analizuojamas profesoriaus Bronislovo Bitino idėjų aktualumas ir tęstinumas vykstant ugdymo turinio pertvarkai, aptariama mokslinių įžvalgų svarba tolesnei ugdymo turinio kaitai ir ugdymo(si) paradigmos įsitvirtinimui ugdymo praktikoje. Autorės, remdamosi B. Bitino straipsnių moksline problematika, teikiama Rinktiniuose edukologiniuose raštuose (I–III t., 2013), išryškina ne tik teorinių idėjų tęstinumą, bet ir praktinių prielaidų pro-jektavimo inovatyvumą ir pagrįstumą, išryškina ugdymo turinio kūrimo linkmes, aktualias ir tarptautinei švietimo bendruomenei. Mokslininko idėjų aktualizavimui pasirinktos Profesoriaus mokslinės įžvalgos, atsispindinčios konkrečius ugdymo pertvarkos etapus, sistemingai kuriant ir tobulinant edukacinę sąveiką visuose lygmenyse. Be to, straipsnyje atskleidžiama profeso-riaus B. Bitino įžvalgų pozityvusis vaidmuo, rengiant naujausius švietimo dokumentus, skirtus ugdymo turinio konstravimui ir įgyvendinimui švietimo pokyčių kontekste, mokyklos veiklos tobulinimui.

Straipsnyje, remiantis komunikacijos paradigma, pažvelgta į Bendrąją ugdymo programą (BUP, curriculum) kaip kultūros, semiotikos ir komunikacijos objektą. Plintanti medijų kultūra vis plačiau skverbiasi į įvairias – iš pirmo žvilgsnio visai nesusietas su medijomis – sritis. Mediologijos taikymas konkretiems objektams „pakelia“ juos į kultūros ir visuomenės lygį. BUP pagal savo svarbą visuomenei, vaidmenį istorinių politinių virsmų metu galime priskirti kultūros fenomenui. Taip ir buvo traktuojama BUP atkuriant Lietuvos Nepriklausomybę (1990 m.). Vėliau BUP vaidmuo sumenkėjo, virto tik norminiu dokumentu, kurį reikia nekritiškai vykdyti. Tačiau mokytojo santykis su BUP yra gana sudėtingas. Į BUP tekstą galima žiūrėti kaip į semiotinę (ženklų) sistemą. BUP turinys, pateikiamos sąvokos, terminai, teiginiai gali būti interpretuojami įvairiuose edukaciniuose kontekstuose ir diskursuose. BUP, kaip ir visa švietimo sistema, yra saviraidi semiotinė-sinergetinė sistema, veikiama vidaus ir išorinių įtakų. Komunikacijos požiūriu BUP yra tarpininkas – medija – tarp visų ugdymo proceso dalyvių. Edukacijos procese per komunikacinį santykį su BUP turiniu (ženklais) pažinimo, dvasiniai ir veiklos objektai įgyja tam tikras prasmes ir reikšmes.