Tyrime aptariami Lietuvos universiteto (vėliau VDU) Teisių fakulteto diplominiai darbai chronologine tvarka, išskiriant juos pagal teisės šakas, atsižvelgiant į jų struktūrą, naudotą literatūrą, teisės aktus, teismų jurisprudenciją, studentų vartojamą teisinę kalbą. Taip pat pateikiamos, autorės nuomone, vertingiausios ar įdomiausios darbų citatos, įvardijami dėstytojai, vertinę darbus, atskleidžiami studentų likimai. Pats tyrimas publikuojamas keturiuose straipsniuose. Šiame straipsnyje analizuojami aštuoniasdešimt devyni studentų baigiamieji darbai, parašyti laikotarpiu nuo 1925 iki 1932 metų. Baigiamieji darbai atskleidžia ne tik Teisių fakulteto veiklą, ruošiant būsimus teisininkus valstybei, bet ir to meto Lietuvos aktualijas. Studentai rašė apie Lietuvos valstybės sukūrimo teisinius aspektus, teisėjų rinkimų galimybę, advokatūros organizaciją, tabako monopolį, prekių ženklus, sąžiningą konkurenciją, užsieniečių teisinį statusą, valstybės kreditą, darbo sutartis, paveldėjimą, autorių teises, hipoteką, prievoles, turto nuomą, servitutą, įvaikinimą, atstovavimą, trečiųjų asmenų dalyvavimą teisminiame procese, bausmes, veikas, priešingas teisei, jų stadijas, nusikaltimo bendrininkus, nėštumo nutraukimą, nepakaltinamumą, ekstradiciją, liudininko statusą, įrodinėjimą, nepilnamečių atsakomybę, kasacinį procesą, valstybės vaidmenį tarptautinėje teisėje, Tautų Sąjungą, Nuolatinį Tarptautinį Teisingumo Teismą, tarptautinius pervežimus geležinkeliais, Lietuvos prekybos sutartis, Užjordanės statusą.

Šiame tyrime aptariami VDU Teisių fakulteto diplominiai darbai, išskiriant juos pagal teisės šakas, atsižvelgiant į jų struktūrą, naudotą literatūrą, teisės aktus, teismų jurisprudenciją, studentų vartojamą teisinę kalbą. Taip pat pateikiamos, autorės nuomone, vertingiausios ar įdomiausios darbų citatos, įvardijami dėstytojai, vertinę darbus, atskleidžiami studentų likimai. Pats tyrimas publikuojamas keturiuose straipsniuose. Šiame straipsnyje tyrinėjami per šimtas trisdešimt studentų baigiamųjų darbų, parašytų laikotarpiu nuo 1933 iki 1934 metų. Baigiamieji darbai atskleidžia ne tik Teisių fakulteto veiklą, ruošiant būsimus teisininkus valstybei, bet ir to meto Lietuvos aktualijas. Studentai rašė apie Lietuvos valstybės nepriklausomybės sukūrimo teisinius aspektus, prigimtinę teisę, teisėjų parengimą, jų socialines garantijas, žemės reformą, darbo sutartis, autorių teises, notaro veiklą, šeimos, prievolių, daiktinę, paveldėjimo teisę, bausmių sistemą, civilinį ieškinį baudžiamajame procese, daktiloskopiją, nepilnamečių nusikalstamumą, prisiekusiųjų teismą, tarptautinį valstybės pripažinimą, tarptautinę oro teisę ir t. t.

Šiame tyrime aptariami Vytauto Didžiojo universiteto Teisių fakulteto diplominiai darbai chronologine tvarka, išskiriant juos pagal teisės šakas, atsižvelgiant į jų struktūrą, naudotą literatūrą, teisės aktus, teismų jurisprudenciją, studentų vartojamą teisinę kalbą. Taip pat pateikiamos, autorės nuomone, vertingiausios ar įdomiausios darbų citatos, įvardijami dėstytojai, vertinę darbus, atskleidžiami studentų likimai. Pats tyrimas publikuojamas keliuose straipsniuose. Šis straipsnis yra trečioji straipsnių apie studentų diplominius darbus dalis, kuriame tyrinėjami per šimtas penkiasdešimt baigiamųjų darbų, parašyti laikotarpiu nuo 1935 iki 1937 metų. Baigiamieji darbai atskleidžia ne tik Teisių fakulteto veiklą, ruošiant būsimus teisininkus valstybei, bet ir to meto Lietuvos aktualijas. Studentai analizavo ir lygino 1922 ir 1928 metų Lietuvos valstybės konstitucijas, įstatymų konstitucingumo kontrolę, savivaldybių struktūrą ir kompetenciją, geležinkelių atsakomybę, vandens kelių administravimą, filmų demonstravimo priežiūrą, valstybės kontrolę, verslo teisę, tyrinėjo atskirus civilinės ir baudžiamosios teisės ir proceso institutus.

Tyrime aptariami VDU Teisių fakulteto diplominiai darbai chronologine tvarka, išskiriant juos pagal teisės šakas, atsižvelgiant į struktūrą, naudotą literatūrą, teisės aktus, teismų jurisprudenciją, studentų vartojamą teisinę kalbą. Taip pat pateikiamos, autorės nuomone, vertingiausios ar įdomiausios darbų citatos, įvardijami dėstytojai, vertinę darbus, atskleidžiami studentų ir dėstytojų likimai. Pats tyrimas publikuojamas keliuose straipsniuose. Šiame straipsnyje tyrinėjami per šimtas penkiasdešimt baigiamųjų darbų, parašytų laikotarpiu nuo 1937 iki 1939 metų. Šioje baigiamojoje straipsnių ciklo dalyje bus pateiktos apibendrinančios visą seriją išvados. Baigiamieji darbai atskleidžia ne tik Teisių fakulteto veiklą, ruošiant būsimus teisininkus valstybei, bet ir to meto Lietuvos aktualijas. Studentai rašė apie viešumo principą baudžiamajame procese, referendumą, plebiscitą, prezidento institutą, administracinį teismą, eutanaziją, valstybės tarnautojų baudžiamąją atsakomybę, valstybės atsakomybę, civilinės ir baudžiamosios teisės institutus.

Straipsnyje, kritiškai įvertinus neskelbtą dokumentinę medžiagą ir publikuotus šaltinius, siekiama atskleisti abortų problemą tarpukario Lietuvoje. Abortas, įvykstantis savaime, šio tyrimo kontekste nėra svarbus, todėl kaip darbo objektas išskiriamas dirbtinai nutrauktas nėštumas. Dėmesys skiriamas teisiniam abortų reglamentavimui, dirbtinio nėštumo nutraukimo priežasčių išryškinimui bei priemonėms, kuriomis jis buvo atliekamas. Siekiama parodyti skirtingus abortų vertinimus, vyravusius tarpukario Lietuvos visuomenėje. Iki 1935 m. baudžiamajame statute buvo numatyta, kad už visus dirbtinius abortus turi būti baudžiama. 1935 m. priimtu įstatymu legalus dirbtinis nėštumo nutraukimas buvo galimas tik tada, jeigu moters gyvybei grėsė pavojus arba ji tapo nusikaltimo auka. Toks pokytis leidžia spręsti apie tam tikrą pažangą to meto visuomenėje, tačiau tyrimas parodė, kad to nepakako. Moterys nutraukti nėštumą pasirinkdavo vedamos tokių motyvų kaip sunki ekonominė padėtis, taip pat dėl neigiamo visuomenės požiūrio į netekėjusią besilaukiančią merginą ar asmeninio apsisprendimo neturėti vaikų. Tokia priešprieša tarp įstatymų ir kasdienio gyvenimo turėjo įtakos tam, kad abortai buvo atliekami slapta, itin kenksmingomis sąlygomis bei priemonėmis. Susiklosčiusi ydinga praktika lėmė sunkius nėščiųjų susirgimus ar net mirtis. To meto visuomenėje abortai buvo vertinami kaip sunkus moralinis nusižengimas, tačiau kartu atkreiptas dėmesys, kad tik įstatymų nepakanka siekiant išspręsti dirbtinio nėštumo nutraukimo problemą.

Nuo XXI amžiaus pradžios Europoje, JAV ir kitose pasaulio valstybėse, pastebėjus baudžiamosios teisės efektyvumo stoką, bandant sumažinti disponavimo narkotinėmis medžiagomis asmeninėms reikmėms paplitimą, vis daugiau valstybių pasirenka dekriminalizavimo ir žalos mažinimo priemonių taikymo kryptį. Lietuvoje iki 2017 metų už disponavimą nedideliu kiekiu narkotinių ar psichotropinių medžiagų buvo taikoma baudžiamoji arba administracinė atsakomybė. Lietuvos teismų praktikoje aiškių administracinės ir baudžiamosios atsakomybės atribojimo kriterijų nebuvo, o nuo 2017 metų, panaikinus administracinę atsakomybę, kyla pagrįstos abejonės dėl baudžiamosios atsakomybės taikymo atitikties proporcingumo principo reikalavimams. Šio straipsnio tikslas yra ištirti, ar baudžiamosios atsakomybės taikymas už disponavimą nedideliu kiekiu narkotinių medžiagų neturint tikslo jų platinti atitinka proporcingumo principo reikalavimus. Pritaikant Lietuvos Konstitucinio Teismo nustatytus proporcingumo vertinimo kriterijus buvo ištirtas LR BK 259 str. 2 d. numatytos nusikalstamos veikos kriminalizavimo proporcingumas. Atsižvelgiant į proporcingumo principo turinį, panaudojant loginės-lingvistinės ir statistinės analizės metodus išanalizuoti Portugalijos ir Čekijos valstybių pasiekti rezultatai, susiję su disponavimo narkotinėmis medžiagomis asmeninėms reikmėms prevencija ir žalos mažinimu. Tai, kad kai kurios narkotinės medžiagos ekspertų yra vertinamos kaip mažiau pavojingos už legalioje apyvartoje dalyvaujantį alkoholį, suteikė pagrindą abejoti baudžiamosios atsakomybės taikymo proporcingumu Lietuvoje. Nustatyta, kad baudžiamosios atsakomybės už disponavimą nedideliu narkotinių medžiagų kiekiu asmeninėms reikmėms taikymas Lietuvoje nedavė teigiamų rezultatų, t.y. ženkliai išaugo šių nusikalstamų veikų skaičius, taip pat, su narkotikų vartojimu susijusių žalos visuomenės sveikatai rodikliai nuolat prastėjo, o Europos Sąjungos valstybėms – Portugalijai ir Čekijai pavyko pasiekti akivaizdžiai geresnių rezultatų, naudojant baudžiamajai teisei alternatyvias priemones. Dėl šių priežasčių galima teigti, kad LR BK 259 str. 2 d. numatytos veikos kriminalizavimas yra neproporcinga priemonė, siekiant narkotinių medžiagų paklausos ir su tuo susijusios žalos prevencijos tikslų.

The article deals with the construction of the fraud rule and the relevant practice of the Supreme Court of Lithuania in criminal cases of fraud. It should be noted that the practice formulated by the Supreme Court of Lithuania in the criminal cases of fraud is an ambiguous one therefore the pre-trial investigation institutions and courts of lower instance face the problems of application and interpretation of the article of the Criminal Code of the Republic of Lithuania providing responsibility for fraud. Great attention in the scientific literature and case law is given to comprehension and interpretation of deceit as a substantial attribute of fraud specifying that deceit is the basic attribute that allows delimiting frauds from other criminal offences and from civil legal relations however ambiguous comprehension of the attribute of deceit per se in the case law presupposes theoretical and practical difficulties on purpose to delimit fraud from offences against financial system and from civil legal relations. Ambiguous and often incorrect treatment and comprehension of the attributes of fraud and elements of deceit predetermine groundlessly lengthy fraud trials, unfair or ill-founded court verdicts in such cases, perverse criminal prosecution of innocent persons or acquittals of guilty persons. The aim of the article is to review and analyse the development, causes and topic of the formed case law in the criminal fraud cases, to analyse the concept of the attribute of deceit as well as single elements of this attribute as a particular process, to assess its importance in the formation of case law, business and tax relationships.[...]

Straipsnyje analizuojami Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso bendrosios dalies straipsnių pakeitimai, papildymai ir jų pripažinimas netekusiais galios, taip pat Lietuvos mokslininkų darbai, kurių tyrimo dalykas yra susijęs su baudžiamosios teisės bendrosios dalies institutais. Atskleidžiamos teisėkūros ir mokslo aktyvumo tendencijos, susijusios su atskirais Baudžiamojo kodekso skyriais, identifikuojamos šių tendencijų priežastys ir (ar) prielaidos, prognozuojama tolimesnė jų raida.

Straipsnyje nagrinėjamas vienas iš teisės taikymo praktikoje pasitaikančių nukrypimų nuo konstitucinio baudžiamosios justicijos modelio, pasireiškiantis kaip baudžiamasis persekiojimas už veikas, kurios iš tikrųjų nėra pavojingos ir priklauso ne baudžiamosios teisės, bet kitų teisės šakų reguliavimo sričiai, taip pat kaip dirbtinis apkaltinimas sunkesne nei realiai padaryta nusikalstama veika.

Straipsnyje analizuojama kaltės samprata ir jos reikšmė, kaltės instituto probleminiai aspektai bei kaltės rūšių atribojimo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo jurisprudencijoje klausimai.