Šiame straipsnyje pristatomi Rusijos imperijos visuomenės modernizaciją XIX a. pab. – XX a. pr. reflektuojantys bruožai, atskleisti išnagrinėjus Rusijos imperijos Teisingumo ministerijos parengtų sąvadų medžiagą apie nuteistų asmenų imtį. Pasitelkus istorikų tyrimams naudojamus klasikinius analizės ir sintezės, statistikos bei lyginamąjį metodus, apžvelgiamas ir palyginamas trijuose apygardos teismuose, veikusiuose Rusijos imperijos europinės dalies skirtinguose geografiniuose paribiuose, nuteistųjų vyraujantis socialinis profilis ir jo kismas. Tyrimo metu buvo sudarytos statistines lentelės apie 1884, 1897 ir 1912 metais užfiksuotus nuteistų asmenų socialinius rodiklius.

Straipsnyje iš šiuolaikinės vadybos teorijos pozicijų nagrinėjamos teisės ir jos kategorijų, vartojamų vadyboje, sampratos. Pateikiami siūlymai, kaip tos sampratos galėtų būti patikslintos, siekiant pašalinti jų sukeltus trukdymus keliant organizacijų vadybos efektyvumą.

The article analyses a specific kind of crime committed by the nobility of the Grand Duchy of Lithuania, i. e. the raids on estates, in Vilnius District (administrative district in Poland, Lithuania, Ukraine). The article covers the period of the mid-18th century when the country was ruled by Augustus III (1734–1763). Attacks were well organized, armed, and violent seizures of other people’s possessions; they were organized on a large scale. According to the legal norms of that period, these raids could have been legal, having the approval of the law court, and illegal. The latter, however, were the most frequent ones; we did not come across any legal attacks. Raids were one of the most widely spread crimes in rural territories and the most frequent crime against a person and his/her property in the period under analysis. All in all, 288 cases dealing with this crime during the above-mentioned period were found. Frequency tendencies of these attacks are directly related to the general tendencies of crime rate. The boom of this kind of crime could be dated by the 5th decade of the 18th century when, on average, more than 13 attacks occurred every year; later, their number decreased. The raids usually took place in summer, at day-time; however, there were some other cases as well. The group of raiders, as a rule, consisted of a landlord, his family members, and land administrators with their subjects – household servants and peasants. Peasants and other unprivileged subjects participated in almost all attacks. Though acts of violence were abundant, homicide cases were not numerous. For example, we discovered only seven murder cases; some deaths occurred after attacks, and some women miscarried because of the acts of violence. Violence was committed against people of all social layers, and imprisonment or rapes could be defined as concrete cases of the expression of this violence.[...]

Straipsnyje, kritiškai įvertinus neskelbtą dokumentinę medžiagą ir publikuotus šaltinius, siekiama atskleisti abortų problemą tarpukario Lietuvoje. Abortas, įvykstantis savaime, šio tyrimo kontekste nėra svarbus, todėl kaip darbo objektas išskiriamas dirbtinai nutrauktas nėštumas. Dėmesys skiriamas teisiniam abortų reglamentavimui, dirbtinio nėštumo nutraukimo priežasčių išryškinimui bei priemonėms, kuriomis jis buvo atliekamas. Siekiama parodyti skirtingus abortų vertinimus, vyravusius tarpukario Lietuvos visuomenėje. Iki 1935 m. baudžiamajame statute buvo numatyta, kad už visus dirbtinius abortus turi būti baudžiama. 1935 m. priimtu įstatymu legalus dirbtinis nėštumo nutraukimas buvo galimas tik tada, jeigu moters gyvybei grėsė pavojus arba ji tapo nusikaltimo auka. Toks pokytis leidžia spręsti apie tam tikrą pažangą to meto visuomenėje, tačiau tyrimas parodė, kad to nepakako. Moterys nutraukti nėštumą pasirinkdavo vedamos tokių motyvų kaip sunki ekonominė padėtis, taip pat dėl neigiamo visuomenės požiūrio į netekėjusią besilaukiančią merginą ar asmeninio apsisprendimo neturėti vaikų. Tokia priešprieša tarp įstatymų ir kasdienio gyvenimo turėjo įtakos tam, kad abortai buvo atliekami slapta, itin kenksmingomis sąlygomis bei priemonėmis. Susiklosčiusi ydinga praktika lėmė sunkius nėščiųjų susirgimus ar net mirtis. To meto visuomenėje abortai buvo vertinami kaip sunkus moralinis nusižengimas, tačiau kartu atkreiptas dėmesys, kad tik įstatymų nepakanka siekiant išspręsti dirbtinio nėštumo nutraukimo problemą.