Straipsnyje katalikiškoji santuokos teologija nagrinėjama sudievinimo teologijos požiūriu. Pirmojoje straipsnio dalyje pristatomos pagrindinės sudievinimo teologijos prielaidos bei teiginiai, patikslinamos svarbiausios šios teologijos sąvokos ir terminai. Antroji dalis skirta katalikiškosios santuokos teologijos pagrindinėms idėjoms nusakyti bei šių idėjų ir sudievinimo teologijos sąsajai atskleisti. Vertinama sudievinimo teologijos požiūriu, sakramentinė santuoka pasirodo kaip dieviškosios prigimties imitavimas, buvimas ir veikimas trivienio Dievo būdu, ypatingas Dievo savybių atspindėjimas, reiškiantis vis intymesnį dalyvavimą dieviškajame Trejybės gyvenime.

Asmenybė auga ir ugdosi šeimoje ir bendruomenėje, mokosi iš to, ką mato artimiausioje aplinkoje. Dvasingumas reiškiasi per vertybinių nuostatų ugdymą(si), individualumą ir priklausymą bendruomenei, savęs ir kitų pažinimą. Dvasinga asmenybė vadovaujasi tvirtomis vertybinėmis nuostatomis, jaučia atsakomybę už savo žodžius ir veiksmus, geba bendrauti ir bendradarbiauti. Ne mažiau svarbus yra socialinio teisingumo siekimas ir gebėjimas aukotis dėl visuomenės gerovės. Tačiau visuomenėje ypač didelę įtaką daro sekuliarizacijos skleidėja žiniasklaida, iškelianti žmogų aukščiau už Dievą, o technologijų amžiuje Dievui visiškai nelieka vietos. Pažeidžiamas asmenybės vientisumas, jaunam žmogui vis sunkiau turėti aiškų gyvenimo tikslą. Sekuliarizacijai veikiant pagrindiniai ugdymo veiksniai: Bažnyčios bendruomenė, mokykla ir šeima, yra pašaukti rodyti gerus dvasingumo ugdymo(si) pavyzdžius.