Remiantis Vakarų šalių mokslininkų darbais, analizuojami bendruomenės kūrimo ypatumai, apžvelgiami pagrindiniai bendruomenės veiklos tikslai, jos santykis su kitomis institucijomis, aptariami gyvenimo mikrorajone bruožai, bendruomenės narių tarpusavio santykiai, pateikiamas bendruomenės socioedukacinio darbuotojo veiklos modelis

Straipsnyje pristatoma JAV lietuvių išeivė Gražina Būgaitė (1914–1997), aptariamas jos potencialas, pradėjęs reikštis XX a. 4 dešimtmečio pabaigoje Lietuvos kultūros periodikoje bei švietėjiškoje veikloje, apžvelgiami G. Būgaitės bandymai save išreikšti pokario metais lietuvių karo pabėgėlių DP stovykloje (Ingolštate, Vokietijoje) ir vėliau, išeivijoje (Skrantone, Pensilvanijos valstijoje, JAV), analizuojamas G. Būgaitės kultūrinės veiklos kismas keičiantis aplinkybėms ir jos santykiui su bendruomene. Daroma prielaida, kad nepalankios istorinės aplinkybės nuslopino dar nespėjusį iki galo sutvirtėti G. Būgaitės vaidmenį kultūrinėje terpėje. Atsižvelgiama ir į kitą profesinei saviraiškai įtaką galėjusį daryti veiksnį – tradicinį požiūrį į lyčių vaidmenis, taigi, į G. Būgaitės veiklą žvelgiama ir kaip į moterų kultūrinės veiklos dalį. Straipsnio šaltiniai – G. Būgaitės literatūros kritikos straipsniai, išspausdinti periodikoje 1937–1938 m. Lietuvoje („Naujoji Romuva“, „Dienovidis“) ir 1950–1976 m. išeivijoje JAV („Lietuvių kelias“, „Dirva“, „Darbininkas“), taip pat įvairios žinutės JAV lietuvių išeivijos spaudoje, kitų autorių straipsniai, atsiminimai bei laiškai.

Straipsnyje savivaldus lietuvių imigrantų mokymasis traktuojamas kaip vienas iš spartesnės integracijos būdų. Savivaldaus mokymosi poreikis atsiranda lietuvių imigrantų integracijos į Anglijos bendruomenės sociokultūrinę aplinką procese. Į šią aplinką patekusiems lietuviams, siekiantiems sparčiai ir veiksmingai integruotis, reikia ypač greitai išmokti prisitaikyti prie šalies gyvenimo ypatumų.

Straipsnyje diskutuojama dėl XX a. Katalikų Bažnyčios dokumentuose katechetikai keliamų uždavinių religiškai šviečiant Bažnyčios narius. Pagrindinė dokumentų mintis yra ta, kad religinis vaikų ir jaunimo švietimas šiandien gali būti efektyvus tik rūpinantis suaugusiųjų švietimu. Šitoks Bažnyčios požiūris yra įsišaknijęs tikėjimą ugdančiuose veiksniuose: tradicijoje, liturgijoje ir tikėjimo bendruomenėje. Žvelgdami į religinį švietimą tokios perspektyvos, turime ne tik tobulinti religinio švietimo programas, bet ir būdus parapijos tikinčiųjų gyvenimui kurti.

Lietuvos atgimimo laikotarpiu, 1989 m., kilusi mintis atkurti Kaune klasikinį Vytauto Didžiojo universitetą (VDU) buvo sėkmingai įgyvendinta bendradarbiaujant Lietuvos ir išeivijos akademinių sluoksnių atstovams. Kuriant naują, laisvą ir nepriklausomą, vakarietiško tipo universitetą, kuris galėtų tapti sektinu pavyzdžiu visai sovietinės Lietuvos mokslo ir studijų sistemos pertvarkai, itin svarbi buvo išeivijos mokslininkų patirtis bei parama, kuria prisidėta prie VDU atsiradimo ir jo modelio sukūrimo. Atkuriamo universiteto vizija anuomet rėmėsi ne mažo regioninio universiteto, o „pasaulio lietuvių universiteto“ koncepcija, viltasi, kad universitetas ateityje galės tapti Lietuvos ir išeivijos mokslo visuomenę jungiančiu tiltu. Atkurtojo VDU istorija, ypač išeivijos akademinė parama, iki šiol nėra sulaukusi platesnio tyrėjų dėmesio. Šiame straipsnyje, remiantis negausia istoriografija, archyviniais dokumentais bei publikuotais šaltiniais, bandoma atskleisti išeivijos vaidmenį atkuriant universitetą ir formuojant VDU modelį, atkreipiamas dėmesys į pagrindines sritis, kuriose buvo labiausiai jaučiama išeivijos parama.

Straipsnyje analizuojama Vokietijos lietuvių jaunimo sąjungos (VLJS) susikūrimo 1974 m. ir raidos istorija. Organizacija atliko svarbų vaidmenį Vokietijos lietuvių bendruomenės (VLB) gyvenime, nors rūpinosi daugiausia renginiais jaunimui. Buvo rengiamos diskusijos, seminarai, stovyklos, leisti jaunimo leidinėliai, biuleteniai. Didelę VLJS veiklos dalį sudarė politinis darbas: sąjunga rengdavo politinius seminarus, aktyviai jungdavosi į įvairias politines bei protesto akcijas remiant Lietuvos ir kitų Pabaltijo kraštų laisvės siekius.

The authors deal with the problems of socio-cultural activities of the Self Government. The main aim of this article is to scrutinize the socio-cultural activities of the local community as an institution of self-governance as well as to point out the role of a neighborhood in developing civil society. The following research methods were used for achieving the goals: survey, focus groups and observation. The traditions and the contemporary status of self-governance are described in the first part of the article. The roots of self-governance in Lithuania date back to the 13th century. In all stages of Lithuanian history self-governance was an important phenomenon, but during the period of Independent Republic of Lithuania (1918—1940) it played a particularly important role. After restoration of Lithuanian Independence in 1990, when trying to reconstruct the soviet government long-standing traditions of Lithuanian self-governance were not ignored. However, the great social, economic changes, which existed because of the soviet occupation that lasted 50 years, eliminated the possibility of continuity. The second part deals with the idea of socio-cultural activities which are going on in the community and organized by the self-government...

The article discusses and analyses the role and activity possibilities of a social worker in the rural community. The role of a social worker in the rural community was researched through possibilities of social educational inclusion in order to ascertain the conditions of empowering activity, internal attitudes of community members in the aspect of empowering, collaboration level among different institutions. The results of the qualitative research performed at nine rural elderships of different districts in Žemaitija region revealed difficulties faced by social workers in rural areas integrating people into the active life applying educational means. The essential obstacles, which prevent rural people from opening for social – educational inclusion, include their conservative thinking, habit to live only on social benefits, their prevailing pessimism and apathy.

Lietuvoje kaip alternatyva stacionarioms socialinėms paslaugoms šiuo metu sparčiai plėtojama bendruomeninių socialinių paslaugų sistema, kuri kaip ir visoje Vakarų Europoje siekia išnaudoti bendruomenės ugdomąjį potencialą. Siekiant spręsti įvairias bendruomenės problemas Vakarų Europoje jau nuo a. pab. pradėjo kurtis įvairūs bendruomenės centrai, kuriais siekiama suartinti įvairių socialinių grupių narius. Bendruomenės namuose buvo pradėta įvairaus pobūdžio socioedukacinė veikla: nemokamos teisininkų konsultacijos, vaikų aikštelių steigimas, laisvalaikio užimtumas, suaugusių žmonių švietimas. Įvairūs istoriniai laikotarpiai lėmė šių centrų veiklos turinio ir formos kaitą. [...]

Straipsnyje pateikiama bendruomeninės muzikos terapijos samprata Europos mokslininkų darbuose, atskleidžiamos muzikos terapijos apraiškos šiandienėje sociokultūrinėje veikloje: analizuojama sociokultūrinio darbo bendruomenėje situacija Lietuvoje, apžvelgiama bendruomeninės muzikos terapijos patirtis ir perspektyva. Keliamas diskusinis klausimas: Ar taikoma Lietuvoje į bendruomenę orientuota, t. y. bendruomeninė, muzikos terapija? Pastarąjį dešimtmetį Lietuvos muzikos terapijos asociacijos nariai vykdė meninius socialinius projektus, taigi galima teigti, kad Lietuvoje turime bendruomeninės muzikos terapijos pavyzdžių, tik nesame įvardiję ir įsisąmoninę vykdomų veiklų apibrėžties.