Šiuolaikiniame pasaulyje žiniasklaida ir apskritai medijos yra kasdieninės realybės dalis, neišvengiamai keičianti ir mūsų santykį su kalba. Vis dėlto lingvistikoje ir sociolingvistikoje nėra vieningai sutariama, ar žiniasklaida veikia kalbą ir jei taip, tai kaip. Tyrimais linkstama atmesti tiesioginę žiniasklaidos įtaką sistemingam kalbos kitimui – teigiama, kad žmonės nekopijuoja leksikos, tarties ar gramatinių formų iš ekrano arba tik labai ribotai ir tik tam tikromis sąlygomis. Tačiau netiesioginė žiniasklaidos įtaka patvirtinama – radijas ir TV veikia žmonių supratimą apie tai, kurios kalbos atmainos tinkamos viešumai, o kurios ne, ir taip prisideda prie atmainų santykinio prestižo bei jų galimybių ateityje. Straipsnyje išsamiau pristatomi teoriniai požiūriai į žiniasklaidos tiesioginę ir netiesioginę įtaką kalbai, kitų šalių tyrėjų pateikiami šios įtakos empiriniai įrodymai. Pasitelkiant įvairių lietuvių sociolingvistinių tyrimų duomenis svarstoma, kiek Lietuvos radijas ir televizija prisideda prie lietuvių kalbos pokyčių. Daroma išvada, kad žiniasklaida atliko standartizacijos vaidmenį ir prisidėjo prie tarmių nuvertinimo, nes jos nėra girdimos svarbiausiose nacionalinių transliuotojų televizijos ar radijo laidose iš svarbių kalbėtojų lūpų. Kartu žiniasklaida didina vilnietiškos kalbos prestižą visoje Lietuvoje, nes vadovėlinėmis normomis apibrėžtas tarties standartas nėra realizuojamas radijo ir televizijos eteryje net ir svarbiuose vaidmenyse, o žiniasklaidoje girdima kalba yra artimesnė vilnietiškai kalbos atmainai.

Remiantis egodokumentiniu šaltiniu, tyrime aptartas XX a. pirmojo dešimtmečio lietuvių kalbos mokymosi atvejis. Agronomijos ir veterinarijos studentas Vytautas Civinskis (Witold Cywiński, 1887–1910), rašęs Dienoraštį studijų metais, be kitų patirčių, fiksavo ir savo lietuvių kalbos mokymąsi. Iš šaltinio parinkti duomenys apie Civinskio įsigytus vadovėlius, žodynus, skaitytą spaudą, taikytus kalbos mokymosi būdus. Taip pat išanalizuoti keli dienoraštininko lietuviškai užrašyti fragmentai. Atlikta atvejo analizė leidžia papildyti aptariamo laikotarpio lituanistinio pasaulio vaizdą.

The case study presented in the paper is based on a longitudinal data of a Lithuanian family. A typical present-day linguistic situation was observed: between themselves both parents were speaking a dialect, but both of them used Standard Lithuanian when they addressed their child. The research focuses on the parental reactions to dialectal utterances of the child, and the results of data analysis show that the parents tended to correct and reformulate most of the dialectal utterances of the child. Though the child did not react to these corrections directly, in the data collected during a later period of her observation dialectal forms became scarce, and by 2;8 they had almost disappeared. The results of the analysis clearly demonstrate the importance of child-directed speech and provoke a discussion about parental communicative strategies. In our case, in almost a year’s time the girl lost the acquired phonetic and grammatical features that distinguished her dialect, which were replaced by Standard Lithuanian.

Straipsnyje analizuojama, kaip pastaruosius penkis dešimtmečius transliuotose informacinėse laidose realizuojamas vienas iš bendrinės kalbos žymiklių ilgasis-įtemptasis balsis o, kokie lingvistiniai ir nelingvistiniai veiksniai turi įtakos jo vartosenos pokyčiams. Tyrimo empirinė medžiaga – 1960–2011 m. transliuotos informacinės laidos, atrinktos iš daugiau kaip 60 val. reprezentatyvaus Lietuvos sakytinės žiniasklaidos tekstyno, kuris sąlygiškai suskirstytas į tris žiniasklaidos raidos etapus: sovietmetį (1960–1987 m.), pereinamąjį (1988–1992 m.) ir dabartinį (1993–2011 m.) laikotarpius. Iš viso tirta 39 informacinių laidų ir 134 jas rengusių diktorių, pranešėjų, žinių vedėjų, korespondentų tartis. Straipsnyje atskleidžiama, kad, nors nuo pat praėjusio amžiaus septinto dešimtmečio kalbos standartizavimo ideologija nesikeičia, net ir „idealiomis“ sovietmečio sąlygomis, t. y. kai informacinių laidų turinys ir kalba buvo griežtai kontroliuojami, tekstai surepetuoti ir skaitomi, ilgojo-įtemptojo balsio o vartosena tarties idealo neatitiko.