Straipsnyje nagrinėjama lietuvių kultūros veikėjo, choro dirigento, pedagogo, publicisto, kompozitoriaus J. Bertulio muzikinė veikla. Aptariamas jo indėlis į Klaipėdos krašto muzikinį gyvenimą. Turėdamas kompozitoriaus talentą J. Bertulis kūrė įvairių žanrų muziką: baletus, operetes, dainas, programinius simfoninius, instrumentinius kamerinius veikalus. Reikšmingiausi iš autoriaus kompozicijų - bažnytinės katalikiškos muzikos kūriniai. Svarbesni iš jų analizuojami šiame straipsnyje.

Straipsnyje aptariama katalikiškų bendruomenių padėtis Mažojoje Lietuvoje ir Klaipėdos krašte, katalikiškos muzikos apraiškos šio krašto bažnyčiose. Tiriamos ir analizuojamos Klaipėdos krašte gyvenusių (1923-1939) kompozitorių profesionalų (S. Šimkaus, J. Žilevičiaus, J. Gaubo, J. Bertulio ir kt.) katalikiškos bažnytinės muzikos kompozicijos. Įvertinama jų svarba krašto religiniame, kultūriniame gyvenime bei lietuviškumo puoselėjimo plotmėje.

Straipsnyje aptarti F. Chopino ir F. Liszto asmenybės bruožai, jų pasaulėjautos ypatumai. Ieškant religinių pažiūrų ir kūrybos sąsajų, remtasi epistoliniu palikimu, svarbiausiomis muzikologų monografijomis, muzikinio palikimo studijomis. Straipsnyje atskleidžiama F. Chopino originalaus kūrybinio talento esmė, susijusi su ypatingu jo muzikos subjektyvumu. Gilus, tačiau viešai nerodytas F. Chopino tikėjimas įkvėpė kūrybines jo galias ir specifinėmis priemonėmis netiesiogiai (per vizijas, simbolius, muzikos kalbos semantiką, idėjines sąsajas) darė įtaką kūrybai. Apibūdinant F. Liszto kūrybinę asmenybę atskleidžiamas prieštaringas susidvejinimas, susijęs su akivaizdžiu šio muziko pasaulietiškumu, gyvenimo malonumų pomėgiu ir drauge gilaus krikščioniško pasiaukojimo siekiu. Tai tapo kompozitoriaus nuolatiniu "kryžiumi". Straipsnyje pabrėžiama F. Liszto religinių pažiūrų svarba; akcentuojama, jog vertingi cikliniai bažnytiniai kūriniai, svariai papildę pasaulinį sakralinės muzikos lobyną, patvirtino paties abato Liszto pasirinktą bažnytinės muzikos kompozitoriaus titulą.

Straipsnyje nurodyti objektyvūs ir subjektyvūs O. Messiaeno religinės pasaulėžiūros formavimosi faktoriai, akivaizdžiai nulėmę jo jaunystės metų kūrybą. Charakterizuojami penktojo dešimtmečio sakraliniai ir egzotinio pobūdžio kompozitoriaus kūriniai, iškeliant originalius jo muzikos raiškos ypatumus, atskleidžiant glaudžias religines sąsajas. Straipsnyje aptariami O. Messiaeno vėlyvojo periodo sakraliniai kūriniai, kuriuose vienijamos skirtingos sferos: religinė, egzotinė ir „paukščių“ (panteistinė). Akcentuojant O. Messiaeno kūrybinio stiliaus originalumą, pabrėžiami saviti kūrybiniai ieškojimai, tiksliai ir meniškai įspūdingai įprasminantys muzikoje amžinąsias krikščionybės tiesas. Savo pasaulinės reikšmės sakralinę muziką skleisdamas ne tiktai bažnyčioje, bet ir užsienio šalių didžiosiose koncertų salėse, sekuliarios visuomenės terpėje, O. Messiaenas atsakingai vykdė evangelinį tarnavimą.

Straipsnis skirtas bažnytinės muzikos problemoms, kilusioms Vatikano II Susirinkimui inicijavus liturgijos reformą. Apžvelgiama reformos įgyvendinimo eiga: organizacijų, atstovaujančių skirtingoms nuomonėms apie muzikos vaidmenį liturgijoje, kūrimasis, visuotinio tikinčiųjų veiklumo (participatio actuosa) paskatintas naujos stilistikos bažnytinės muzikos radimasis ir pan. Analizuojama daugiausia ginčų kelianti bažnytinė popmuzika, aptariant jos vertinguosius bruožus, trūkumus bei perspektyvas ateities Katalikų Bažnyčios liturgijoje.

Straipsnis skirtas pirmiausia tradicinio muzikos paveldo integravimo į reformuotą liturgiją klausimams. Iškėlus visuotinį veiklumą ir leidus vartoti gimtąją kalbą tarsi sumenko galimybės liturgijoje giedoti chorui ar schola cantorum. Tačiau norint teisingai suprasti ir įgyvendinti reformą, būtina ne tik įsigilinti į muziką reglamentuojančius Bažnyčios dokumentus, bet ir atsižvelgti į jų hierarchiją bei tradicinį Bažnyčios pobūdį. Tuo remiantis, aptariamos senojo muzikos paveldo (taip pat ir šiuolaikinių autorinių kompozicijų chorui) derinimo su atnaujinta liturgija galimybės.

Straipsnis skirtas liturginio sambūrio dalyviams aptarti. Jame pristatomos vadovo pareigos, susijusios su giedojimu ir vadovavimu jam, psalmininko (kantoriaus) funkcija bei choro, schola cantorum ir liturginio sambūrio funkcijos ir pareigos. Analizuojant liturginio sambūrio dalyvių funkcijas, remtasi trumpa jų istorine apžvalga, pateiktos Vatikano II Susirinkimo liturginės reformos nuorodos bei gairės.

Straipsnis skirtas liturginio atsinaujinimo judėjimo eigai ir jo aktualijoms bei gairėms aptarti. Kreipiamas dėmesys į tikinčiuosius, reformos įpareigojantį aktyvų dalyvavimą liturgijoje, ypač pasireiškiantį per liturginį giedojimą. Analizuojama liturginio giedojimo problematika, remiamasi Vatikano II Susirinkimo pateiktomis liturgijos atnaujinimo gairėmis.

Bažnytinę (arba liturginę) kūrybą lemia daug veiksnių. Jai turi įtakos ir kūrėjų krikščioniškoji savivoka, jų atsivėrimo Dievui patirtis, ir istoriniai bei socialiniai procesai. Menininko misija – ugdyti visuomenę, vaduojant ją iš rutinos, ir padaryti dvasinę tikrovę kiek įmanoma labiau apčiuopiamą ir patrauklią – kūryboje realizuojama renkantis tam tikrą muzikos kalbą. Šiuolaikinė bažnytinė kompozitorių Kristinos Vasiliauskaitės, Vidmanto Bartulio, Algirdo Martinaičio ir kitų kūryba straipsnyje tyrinėjama melodikos, ritmikos, tonalumo, kompozicijos sudėtingumo ir originalumo (naujumo) aspektais, atsižvelgiant į Vakarų Europos bažnytinės muzikos istorijoje susiformavusią sakralumo sampratą ir į atnaujintos liturgijos keliamus reikalavimus. Tradicija grindžiama bažnytinė muzika laikytina visateise šiuolaikinės meno kūrybos dalimi, kuriai nedera taikyti avangardo estetikos principų.

Straipsnis skirtas giesmių repertuarui ir jo parinkimui liturgijoje aptarti. Analizuojama giesmės teksto ir muzikos svarba Vatikano II Susirinkimo liturginės reformos kontekste, aptariami muzikos stiliai ir jų tinkamumas liturgijoje per šv. Mišias.