Straipsnyje taikant istorinį-aprašomąjį ir priežastinį-lyginamąjį metodus aptariama pedagoginės savimonės samprata Lietuvoje (1918-1940), išryškinami jos turinio komponentai: sąmoningas nusiteikimas darbui ir jo atlikimas, sąmoninga ir sisteminga saviugda, mokinio pažinimas ir pedagoginio darbo organizavimas moksliniais pagrindais, dalyvavimas mokytojų bendruomenės gyvenime, edukacinės erdvės visuomenėje sudarymas. Konstatuojama, kad problema sprendžiama konceptualiai, o pedagoginė savimonė traktuojama kaip mokytojo autoriteto susidarymo sąlyga

Straipsnyje tiriamas Tomo Akviniečio politinės filosofijos metafizinis principas, kurį geriausiai atskleisti padeda autoriteto sąvoka. Šį principą sudaro intencionalus žmogaus sąmonės ryšys su Dievo kuriamu pasauliu, t. y. tikrove kaip tokia. Glaustai perteikus Tomo Akviniečio politikos sampratą analizuojama, kokią autoritetų hierarchiją politikoje lemia šis principas bei pagal kokį modelį šie autoritetai organizuoja valstybę. Didelis dėmesys skiriamas pačiai autoriteto sąvokai bei jos transformacijai žydiškoje-krikščioniškoje terpėje. Nagrinėjamos bendrojo gėrio ir žmogaus prigimties sąvokos, politinės valdžios teisėtumo kriterijus, individo laisvės ir jos santykio su politiniu autoritetu problema. Straipsnyje Tomo Akviniečio politinės filosofijos principai yra priešinami moderniųjų laikų politinės filosofijos prielaidoms.