Lietuvos atgimimo laikotarpiu, 1989 m., kilusi mintis atkurti Kaune klasikinį Vytauto Didžiojo universitetą (VDU) buvo sėkmingai įgyvendinta bendradarbiaujant Lietuvos ir išeivijos akademinių sluoksnių atstovams. Kuriant naują, laisvą ir nepriklausomą, vakarietiško tipo universitetą, kuris galėtų tapti sektinu pavyzdžiu visai sovietinės Lietuvos mokslo ir studijų sistemos pertvarkai, itin svarbi buvo išeivijos mokslininkų patirtis bei parama, kuria prisidėta prie VDU atsiradimo ir jo modelio sukūrimo. Atkuriamo universiteto vizija anuomet rėmėsi ne mažo regioninio universiteto, o „pasaulio lietuvių universiteto“ koncepcija, viltasi, kad universitetas ateityje galės tapti Lietuvos ir išeivijos mokslo visuomenę jungiančiu tiltu. Atkurtojo VDU istorija, ypač išeivijos akademinė parama, iki šiol nėra sulaukusi platesnio tyrėjų dėmesio. Šiame straipsnyje, remiantis negausia istoriografija, archyviniais dokumentais bei publikuotais šaltiniais, bandoma atskleisti išeivijos vaidmenį atkuriant universitetą ir formuojant VDU modelį, atkreipiamas dėmesys į pagrindines sritis, kuriose buvo labiausiai jaučiama išeivijos parama.

Vaikų globos namų tema yra itin aktuali Lietuvoje. Vaikams, ypač netekusiems tėvų globos, labiausiai reikia išskirtinės apsaugos, jų teisės turi būti ginamos ypač kruopščiai ir atidžiai. Kasmet kuriamos programos, strategijos, priimami įstatymai bei jų pakeitimai, numatantys vaiko globos politikos tobulėjimą bei plėtrą. Didžioji dalis patvirtintų programų bei strategijų numatė vaikų, augančių stacionariose institucijose, skaičiaus mažinimą ir vaiko globos šeimoje bei šeimynose skatinimą. Numatyta, kad iki 2020 m. globos įstaigose vaikų neliks, jie gyvens šeimose, šeimynose, bendruomenėse. Kokia jų patirtis? Ar gyvendami ben druomeniniuose globos namuose jaunuoliai mokosi gyventi mažoje bendruomenėje, pritapti visuomenėje, rūpintis buitimi, planuoti savo išlaidas, prisiimti asmeninę atsakomybę ir savaran kiškai priimti sprendimus? Ar taip jaunuoliai jaučiasi labiau pasiruošę savarankiškam gyveni mui ir išmoksta pagrindinių įgūdžių ir vertybių, reikalingų suaugusiojo gyvenime. Remiantis pasirinktų šaltinių analizės ir tyrimo rezultatais, straipsnyje siekiama objektyviai apibūdinti tiriamą reiškinį bei atskleisti paauglių, išėjusių iš vaikų globos namų į bendruomeninius globos namus, socialinės adaptacijos ypatumus.

Straipsnyje analizuojama problema, kaip šiuolaikinis jaunimas supranta harmoningos visuomenės tapsmą ir kokį vaidmenį šiuose procesuose prisiima sau. Problemą apmąsto trys jaunuolių grupės, turinčios skirtingą patirtį, atsižvelgiant į žmogaus veikimo galimybių įvairovę: mokiniai, besimokantys bendrojo ugdymo mokykloje kartu su mokiniais, turinčiais įvairių negalių; negalią turintys mokiniai, besimokantys bendrojo ugdymo mokykloje, ir studentai, būsimi pedagogai, neturintys bendravimo su neįgaliaisiais patirties. Jaunimo harmoningos visuomenės tapsmo sampratoje išryškėja meilės Tėvynei, laisvės, asmens galimybių kitoniškumo pripažinimo, visuotinai pripažintų vertybių eksplikavimo, aktyvumo visuomenėje idėjos.