Straipsnio tikslas – įvertinti Lietuvos archeologo ir kariuomenės karininko, rašytojo Petro Tarasenkos (1892–1962) indėlį į piliakalnių pažinimą. Jame atskleidžiama, kokiomis jo veiklos priemonėmis piliakalniai tapo visuomenėje pastebimais kultūros paveldo objektais. Straipsnis parengtas panaudojus naujausią istoriografiją, archyvinius duomenis, išanalizavus P. Tarasenkos grožinę kūrybą. Jį rengiant naudoti istorinis, analitinis, aprašomasis, statistinis ir turinio analizės metodai. P. Tarasenkos veikloje piliakalnių pažinimo srityje išskirtos 3 tarpusavyje viena kitą papildančios kryptys: duomenų rinkimas bei apsauga, tyrimai ir populiarinimas. Straipsnyje atskleisti P. Tarasenkos naudoti būdai aktualinant piliakalnių tematiką gali būti taikomi ir kitoms paveldo rūšims.

Remiantis Pietryčių Lietuvos archeologiniuose paminkluose sukauptos kaulinės medžiagos paleozoologinių tyrimų duomenimis, rašytiniais šaltiniais, apžvelgiama medžioklės reikšmė šio regiono žmonių kasdieniame gyvenime XIII–XIV a. Straipsnyje atskleidžiama, kad medžioklė buvo nevienodai reikšminga daugeliui paprastų bendruomenininkų ir valdančiajam elitui. XIII–XIV a. medžioklė (ypač stambiųjų gyvūnų) tapo visų pirma valdančiojo elito pramoga, ir laukinių gyvūnų mėsa paįvairindavo pirmiausia diduomenės stalą. Paprasti bendruomenininkai maistui vartojo beveik išimtinai naminių gyvulių mėsą. Svarbiausi medžiojami gyvūnai buvo stumbrai, taurai, briedžiai ir šernai. Taip pat buvo medžiojama daug bebrų. Dalis gyventojų turėjo atlikti kailinių žvėrelių medžioklės ir kailių tiekimo prievolę. Kaulus ir ragus dirbinių gamyboje naudojo amatininkai – kauladirbiai, odas bei kailius – apavo ir kitų dirbinių gamintojai. Remiantis rašytiniais šaltiniais, dabartinėje Pietryčių Lietuvoje lokalizuojama visa eilė viduramžių medžioklės pilių. Paleozoologinės medžiagos analizės duomenys leidžia bandyti lokalizuoti dar vieną iš rašytinių šaltinių nežinomą medžioklės pilį, stovėjusią ant Bradeliškių piliakalnio.