O.Milašiaus ir V. P. Bložės kūrybai būdinga poetinė judėjimo ir nejudamybės samprata. Konkretūs veiksmo vaizdiniai ir prasminis jų laukas straipsnyje nagrinėjami aktualizuojant teopoetinį ir mitopoetinį kūrybos akiratį, meditacinį ir simfoninį poemos kaip žanro charakterį. Išeities tašku dviems autoriams lyginti tampa O. Milašiaus studija „Ars Magna“, šio autoriaus parafrazės V. P. Bložės poezijoje, idėjinis-semantinis bei stilistinis poetų dialogiškumas. Lyginamasis judėjimo perspektyvos nagrinėjimas leidžia įsigilinti į O.Milašiui būdingą poetinį pokalbio ir apskritai ištarto žodžio simboliškumą, meilės ir judėjimo santykį, kūno ir gamtos pasaulio reikšmingumą žemiško judėjimo patirtyje ir jos pėdsakų turinčios amžinybės įsivaizdavime. Pasirinkta nagrinėjimo perspektyva atskleidžia savitas metaforiškas bei simbolines ėjimo, vaikščiojimo, tęsinio, rašymo ir namų ieškojimo – svarbiausių veiksmų dviejose V. P. Bložės poemose – sąsajas, simfoninį jų komponavimo pobūdį. Stabtelėjimas, meditacija naktyje ir mirtis V. P. Bložės kūryboje iškyla kaip individualios nejudamybės būsenos, atviros ir O. Milašiaus vaizdinijai bei stilistikai.

Straipsnyje analizuojama Šv. Tomo Akviniečio judėjimo filosofija. Ypač susitelkiama į santykį tarp sąvokų judėjimas (motus) ir veiksmas (actus). Nagrinėjamos Arno Anzenbacherio ir Karolio Wojtylos siūlomos Šv. Tomo Akviniečio judėjimo filosofijoje naudojamų sąvokų interpretacijos. Svarstoma sąvokos judėjimas (motus) siejimo su gamta, o sąvokos veiksmas (actus) – su žmogiškosios veiklos sfera – problema. Daroma išvada, kad toks siejimas, nors ir giliai įsišaknijęs interpretacijos tradicijoje, yra nepakankamai pagrįstas. Todėl svarstoma kitos interpretacijos galimybė.