Vilniaus Trinitorių bažnyčia, funduota etmono Kazimiero Jonas Sapiegos, pastatyta 1694–1716 m. pagal nežinomo architekto projektą. Straipsnyje aptariamos trys pagrindinės problemos. Pirmiausia bažnyčios planas ir jos kaip šeimos mauzoliejaus paskirtis. Kompaktiškas taisyklingo aštuonkampio planas be atskiros presbiterijos, su sienose esančiose nišose įrengtais altoriais labiau byloja apie šeimos mauzoliejaus, o ne religinio kulto paskirtį. Visos Trinitorių bažnyčios turi atskiras presbiterijas. Šios bažnyčios sudėtinė erdvinė kompozicija Sapiegų rūmų parke byloja apie jos tobulą ryšį su Sapiegų rezidencija. Tačiau nutiko taip, kad fundatorius nebuvo joje palaidotas ir bažnyčia netapo šeimos mauzoliejumi. Antroji aptariama problema – skliautų konstrukcija. Atstumas tarp atramų – 18,20–19,60 metro. Skliautas sudarytas iš aštuonių kupolinių skliautų – panašiai kaip Florencijos Santa Maria del Fiore katedros ir Kunigaikščių koplyčios (it. Cappella dei Principi) skliautai. Skliauto storis yra 1,50 metro prie bazės ir 0,60 metro po žibintu. Tokia masė ir svoris turėtų kelti grėsmę pastato stabilumui. Tačiau veikiausiai tai yra ne monolitinė, o dvisluoksnė konstrukcija, panaši į minėtųjų Florencijos skliautų. Ji paremta monolitinių trapecijos formos kontraforsų karkasu. Tarp jų yra dvisluoksnis kupolinių skliauto elementų paviršius, besiribojantis prie žibinto bazės. Patikrinti šią hipotezę galima būtų atlikus termovizinę diagnostiką arba architektūrinius tyrimus. Trečia problema yra kampinis bokštų išdėstymas, matomas iš priekio. Tokį išdėstymą lemia tai, kad jie ribojasi su įstrižomis aštuonkampio korpuso sienomis, o ne integruoti į fasado plokštumą. Taigi jie neprimena sprendimo, naudojamo Vienos Šv. Petro bažnyčioje ar Bratislavos Trejybės bažnyčioje (abi pastatytos vėliau nei Vilniaus). Ten bokštai nesiriboja su ovalia nava, bet yra įkomponuoti abipus bažnyčios prieangio ir tokiu būdu sudaro vientisą fasado vaizdą. Tyrėjai manė, kad Trejybės bokštai buvo pristatyti vėliau. Tačiau abiejų bokštų dalys su išlikusiu tinku ir antablementu, matomos iš navos skliauto atiko, liudija, kad bokštai buvo statomi vienu metu su navos korpusu. Bažnyčios konstrukcija, ypač skliautai, leidžia manyti, kad jos projektuotojas ir statytojas buvo karo inžinierius Džovanis Batista Fredianis (Giovanni Battista Frediani).

Straipsnio tikslas – atskleisti Marijos sodalicijų veiklą Vilniuje tarpukariu. Nuo XX a. trečiojo dešimtmečio Vilniuje suklestėjo Marijos sodalicijos, Stepono Batoro universitete ėmė veikti akademinė sodalicija. 3–4 dešimtmečių sandūroje Vilniaus vyskupijos sodalicijos kartu su kitomis katalikiškosiomis draugijomis ugdė naujai sukurtos Katalikų akcijos dalyvius. Marijos sodalicijos ne tik ugdė asmeninę jaunimo atsakomybę, bet ir skatino dvasinę intelektualinę veiklą: norą siekti religinių žinių ir susipažinti su katalikų socialiniu mokymu. Tai tapo būtina įsitraukiant į įvairiapusę visuomeninę ir religinę veiklą.