Straipsnio tikslas – atkreipti kalbų dėstytojų dėmesį į kiekvienos kalbos frazeologizmų gausybę, kuri, mokantis kalbos ir kultūros, tradiciškai vartojama minimaliai. Dabar jau visuotinai pripažįstama nuomonė, kad būtent frazeologija parodo liaudies kultūros ypatumus. Tyrimo objektas yra autorės sukaupta patirtis – frazeologizmų tyrinėjimai, susiję su leksikologija, leksikos stilistika ir praktine latvių kalba. Šiandien lingvistikai būdingas platus tyrimų spektras. Svarbią vietą užima lingvokultūrologijos požiūris į kalbos vienetų mokymąsi. Kalbos ir kultūros sąveikos klausimas šiandien aktualus visuomenėje, kurioje didėja pasaulio problemų globalizacija, todėl tampa būtina atsižvelgti į įvairių tautų elgesio universalumą ir specifiką. Žvelgiant į tautų tarpusavio ryšius reikia suprasti, kokiose situacijose potencialiai gali atsirasti kultūrinis nesusipratimas. Svarbu nustatyti kultūrines vertybes, kuriomis pagrįstas komunikacinis elgesys. Aukštosiose mokyklose šie įgūdžiai privalomi studentams, dėl įvairių priežasčių atsidūrusiems kitoje kultūrinėje aplinkoje. Iki XX a. 10 dešimtmečio studentai buvo labiau raginami įsidėmėti žodžių formas ir atskleisti žodžio reikšmę (dažniausiai – vertimu), ir tik dešimtmečio pabaigoje latvių kaip užsienio kalbos mokymo procese buvo pabrėžtas kalbos semantinis ir praktinis aspektas. Pagrindinis lingvokultūrologinio požiūrio vienetas – lingvokultūrema. Lingvokultūrema – ir kalbos, ir kultūros vienetas, nes ji sujungia kalbos reikšmę, ir kultūros prasmę, egzistuojančią už kalbos sistemos ribų. Lingvokultūrema gali būti ir leksinis, ir sintaksinis vienetas: žodis, žodžių junginys, sakinys, tekstas (Gavrilina, Vulane, 2008, p. 21). Remiantis lingvokultūrologiniais kalbos tyrimais, lingvistinė analizė leidžia suskirstyti kalbos vienetus į tris tipus: žodžius ir posakius, kurie lyginamose kalbose visiškai sutampa; žodžius ir posakius, kurie lyginamose kalbose sutampa tik iš dalies; žodžius ir pasakymus, kurie lyginamose kalbose nesutampa. Įvairūs lingvokultūrologijos aspektai nuo 2005 m. yra ir Europos frazeologijos asociacijos vykdomo projekto tikslas – išaiškinti ne tai, kas skirtinga, o tai, kas bendra, t. y. nustatyti Europos kalboms bendrą frazeologijos dalį. Ankstesnio projekto rezultatai rodo, kad vienodų ar panašių frazeologizmų randama iki 50 skirtingų kalbų. Idiomų, turinčių panašią leksinę ir semantinę struktūrą, esama ir tose kalbose, kurios nėra genetiškai susijusios ir kurių vartosenos teritorijos toli viena nuo kitos. Beje, reikia pažymėti, jog kiekviena tauta turi savo specifinį kultūrinį pasaulio vaizdą ir kultūrinį istorinį kelią. Kiekvienos kalbos frazeologizmų visuma perteikia tautos kultūrą, mąstymą ir vertybes. Frazeologizmai skatina tekste įžvelgti kultūrologinę informaciją, per tai studentai gali plėtoti komunikacinę, kalbos, sociokultūrinę ir mokymo kompetencijas. Šios galimybės yra svarbios, kai vienoje grupėje mokosi kelių tautybių studentai, dėl įvairių priežasčių patekę į kitą kultūrinę aplinką (vienarūšėje kultūrinėje aplinkoje minėtos galimybės yra tiesiog formalios). Mokantis frazeologizmų, kyla ir problemų: skirtingos frazeologizmų teorijos; studentai nežino frazeologizmų; žino, bet nevartoja; negalima pažodžiui versti žodžio perkeltinės reikšmės; skirtingos asociacijos (pvz., saulė); tas pats frazeologizmas vartojamas skirtingame kontekste (narsus kaip liūtas, piktas kaip liūtas); frazeologizmų išraiškingumo studentai turi mokytis specialiai. Mokantis lingvokultūremų, sukuriama naujų galimybių: praplėsti leksiką; susipažinti su savo kalbos ir kultūros paveldu; daugiau sužinoti apie kitą kultūrinę aplinką (kiekvienos tautos vertybes, stereotipus, elgesio normas, kalbėjimo etiketo taisykles, papročius, gyvenimo būdą ir kt.); praturtinti tarpusavio bendravimą gerbiant kultūros paveldą; motyvuoti domėtis kalbotyros ir ekstralingvistiniais tyrinėjimais. Ši informacija praturtins abi puses, nes kalbos vartotojai, dalydamiesi patirtimi, mokosi iš kitų tautų kultūros tradicijų.