Straipsnyje pristatoma vyskupo Vincento Borisevičiaus pastoracinė veikla jo vyskupavimo laikotarpiu. Pirmame skyriuje apžvelgiamos aplinkybės, kurioms esant vyskupas gebėjo atpažinti ir įvardyti tinkamus kriterijus pastoracinei veiklai plėtoti. Parodoma, jog vyskupas V. Borisevičius puikiai pajėgė burti ir ugdyti jam patikėtus tikinčiuosius. Vyskupas darė įtaką jiems žodžiu, įvairiopa veikla, rodė pavyzdį esant net labai sudėtingoms sąlygoms. Antrame skyriuje atskleidžiama, kaip vyskupas V. Borisevičius, įkūnydamas Gerojo Ganytojo modelį, rūpinosi karo ir priespaudos negandas patyrusiais žmonėmis – artimo meilės darbai buvo svarbi jo pastoracinės veiklos dalis. Trečiame skyriuje parodoma, jog vyskupas V. Borisevičius tobulu būdu įgyvendino ganytojo priedermę – sąmoningai prisiėmė kankinystę už savo tikinčiuosius.