The essence of development is the sustainable development in terms of geographical and cultural differences of societies. The article contains definitions and concepts of sustainable development. The effects of geo-cultural differences in the implementation of sustainable development among societies are determined. The following part of the paper presents the types of cultures oriented positively and negatively to the introduction of the principles of sustainable development. At the end of the article is a summary. The contents included in the article can assist in creating an action strategy of sustainable development in both the micro and macro scale.

Everybody exists in one’s own world, where a person may feel safe, worth-while, and significant. But what is the child’s position of today, when he very often stays alone in his living environment? In order to reveal the problems of a city/town child, the article tries to answer the question: Why, the term “child in the street” in a city/town is related to risk? in order to answer the problematical question and reveal the problems of a city/town child, the article analyses the following: 1) pictures in the streets made by a child at risk in order to look deeper at the conception of the world that surrounds the child; 2) variety of social programs and projects applied for a child in the aspect of compatibility between the needs of the society and a child; 3) environment of institutions implementing preventive programs. Referring to the experience and models offered by European countries, the article reveals the case of the Lithuanian child at risk.

XX a. šeštojo dešimtmečio pabaigos – septintojo dešimtmečio sovietinės tapybos reformos buvo susijusios su kritiška socialistinio realizmo doktrinos peržiūra ir grįžimu prie ankstyvojo modernizmo vaizdinės kalbos. Kaip ir daugelis iš pirmo žvilgsnio neutralių, grynai estetinių, praktikų tuometinės tapybos kalbiniai ieškojimai priklausė galios ir kontrolės žaidimui, grindė normas ir kūrė alternatyvas, ženklino ideologijų kaitą ir atitiko bendrąsias laikotarpio idėjas. Šiame straipsnyje analizuojama politinė ekspresionizmo, kaip vaizdinės kalbos, reikšmė atšilimo metų Lietuvos propagandinėje tapyboje.Ekspresionizmo įsitvirtinimas šio laikotarpio tapyboje siejamas su individualizmo ideologijos reabilitacija sovietinėje sistemoje, po 1956 metų prasidėjus politinėms reformoms ir socialinio gyvenimo liberalizavimui. Tuometinei tapybai būdingas ekspresionistinis vaizdinės komunikacijos modelis atgaivino saviraiškos ir „autentiško“ pranešimo siekį ir palaikė meninės individualybės naratyvą. Tačiau straipsnyje atlikta garsių septintojo dešimtmečio tapytojų Leopoldo Surgailio ir Silvestro Džiaukšto istorinių paveikslų analizė atskleidžia, kad ekspresionistinė kalba iš esmės nepaneigė socialistinio paveikslo politinio angažuotumo ir priklausomybės kolektyvistinei ideologijai, kurią išreiškė herojiški revoliucinių kovų vaizdiniai. Priešingai, ekspresyvios meninio vaizdo kūrimo priemonės tarsi nulupo nuo šių vaizdinių ligtolinei dailei būdingą akivaizdų propagandos luobą ir pasiūlė intymesnes, individualesnes, psichologiškai paveikesnes jų versijas, stimuliuojančias žiūrovo įsijautimą ir emocinį išgyvenimą.[...].