1991 m. atgavęs nepriklausomybę, Sakartvelas ėmėsi įvairių reformų iniciatyvų, kuriomis buvo siekiama įveikti socialistinį palikimą. Ratifikavus Jungtinių Tautų Vaiko teisių konvenciją ir vis geriau suvokiant neigiamą esamos sistemos, kuri daugiausia priklausė nuo institucinės globos, poveikį, pirmenybė buvo teikiama reformoms vaikų apsaugos srityje. Kadangi daugumoje regiono šalių vienas iš pagrindinių funkcinės vaikų priežiūros sistemos komponentų – socialinio darbo profesija neegzistavo, socialinio darbo profesijos įvedimas tapo žingsniu į šios ir daugelio kitų reformų, reikalaujančių socialinio darbo intervencijų, sėkmę. Pirmieji socialinio darbo įvedimo žingsniai šalyje buvo pradėti devintojo dešimtmečio pabaigoje, kai UNICEF ir „EveryChild“ įdarbino ir apmokė 18 asmenų, atstovaujančių skirtingoms profesijoms. Laipsnio nesuteikiantis kursas buvo skirtas šių darbuotojų žinioms ir įgūdžiams ugdyti, kad būtų palaikomas deinstitucionalizavimo procesas Socialinio darbo plėtrą profesiniu lygmeniu rėmė Atviros visuomenės fondas (OSF), kuris nuo 2000 m. įvedė socialinio darbo stipendiją kelioms šalims, įskaitant Sakartvelą. Aistringai plėtodama šiuolaikines socialines paslaugas ir pristatydama socialinio darbo profesiją, pagrindinė atsidavusių Sakartvelo absolventų grupė vadovavo ir palaikė daugumą vėlesnių pokyčių socialinės apsaugos srityje šalyje. Sakartvelo socialinių darbuotojų asociacijos (GASW) įkūrimas 2004 m. buvo vienas pagrindinių žingsnių didinant informuotumą ir žinomumą apie socialinį darbą šalyje. Intensyvūs pokyčiai socialinių paslaugų srityje paskatino pirmąsias socialinio darbo studijas. 2006 m. Ivane Javakhishvili Tbilisio valstybiniame universitete (TSU) buvo sukurta magistrantūros programa. Tais pačiais metais sėkminga TSU, GASW, Sheffield Hallam (JK) ir Liublianos universitetų (Slovėnija) dvynių bendradarbiavimo projektų programa lėmė socialinio darbo studijų sukūrimą visais lygmenimis – sertifikatą, bakalauro ir magistrantūros studijas. Pirmiau minėtų iniciatyvų sėkmė ir tvarumas padėjo pagrindą stiprinti profesinę bendruomenę, po to sekė kiti svarbūs pokyčiai šioje srityje. 2018 m. Seimas priėmė socialinio darbo įstatymą, reglamentuojantį tiesioginę socialinio darbo praktiką. Įstatymas įteisino keturias pagrindines profesijos sritis: vaiko gerovės, teisėtvarkos, sveikatos ir švietimo socialinį darbuotoją, taip apsaugodamas socialinio darbuotojo vaidmenį šiose srityse. Taip pat akcentuojamas socialinio darbuotojo vaidmuo savivaldybių lygmeniu, teisiškai išplečiant socialinio darbo atsakomybę už centrinio lygmens statutinių paslaugų ribų, kurių pagalbos teikimo funkcijos yra ribotos. Paralelinis socialinio darbo raidos procesas nevyriausybiniame sekto riuje, aiškiai atskleidžiantis aktyvaus visuomeninio lygmens darbo naudą, turėjo įtakos socialinio darbo prevencinių funkcijų teisiniam pripažinimui. Naujai išvystytai socialinio darbo profesijai buvo sunku rasti tvirtą vie tą tarp gerai pripažintų profesijų, turinčių ilgą istoriją, ypač teisingumo, medicinos ir pedagogikos srityse. Tačiau teigiama profesinio tobulėjimo ir pripažinimo patirtis įgyvendinant teisingumo reformą, kuri buvo vykdoma po pirminių pasiekimų vaiko gerovės srityje, dar labiau parodė šios profesijos ir jai atstovaujančiųjų gebėjimus. Tikimasi, kad naujai priimtas socialinio darbo įstatymas lems socialinio darbo sėkmę sudėtingoje institucinėje ir socialinėje sveikatos priežiūros ir švietimo sistemų aplinkoje. .

The article deals with the activities of social worker (social educator) related to counseling and different aspects of counselling as a support activity and as an intervention method. The article deals with understanding of the concept of counselling and with various aspects of its interpretation. Article discloses the phenomenon of counselling from the practical observations and real case studies.