Straipsnyje pristatomas žmogaus somatikos mokslas, kuris pirmiausia susiejamas su ankstyvąja Husserlio somatologijos samprata, o vėliau pasiūloma transcendentali šio mokslo pagrindinių prielaidų kritika. Kritiškai nagrinėjama psichofizinė apercepcija ir jos nuoroda į išgyvenamą mirties patirtį. Tada kaip alternatyvi somatikos prielaida pateikiama Husserlio kinestetinės sąmonės samprata. Straipsnis užbaigiamas fenomenologine kinestetinių sistemų analize susiejant somatikos tyrinėjimus su įsikūnijimo etika bei pagarbos kinestetika.

Phenomenological research relies on the position that teaching in higher education should not be considered a duty that just needs to be carried out by the higher education teacher. It is a crucial part of academia, and it is essential that the higher education teacher portrays it as such. The research examined the patterns of the higher education teacher’s experiences that are meaningful with regard to the professional body and professional space within higher education.

Two different approaches towards Francis Bacon’s painting are analysed in the article: postmodern and phenomenological. The problematic and multiple status of such concepts as sensitive body, intensive sensation and the affect common for both Gilles Deleuze’s and Alphonso Lingis’ philosophy become most visible in regard to Bacon’s painting that displays the reality of the vulnerable and intensely affected body as his main subject. The article follows the main intrigue which inspires their studies, i.e. the article aims to explain what determines the suggestibility of Bacon’s canvas: is there the violence of line and colour, which negates the role of figuration (Deleuze) or the violence of life, that on the contrary, affirms representation (Lingis)? The author maintains that such different interpretations are determined by different notions of experience. Lingis emphasizes actual experience which allows to find the link between creation, lived body and life world, while Deleuze stresses virtual experience, impersonal life, body without organs and creation of new perspectives.

Straipsnyje tyrinėjamas kompleksinis fenomenologinių patyrimo struktūrų ir empirinės plotmės sąryšis. Siekiama apibrėžti dviejų objektyvumo plotmių koreliaciją: (i) eidetinių patirties struktūrų ir (ii) empirinės plotmės. Ši koreliacija yra labai sudėtinga. Netgi atskiri empiriniai fenomenai turi būti apibrėžiami per patirties struktūras, su kuriomis jie yra koreliuoti. Empiriniai komunikacijos tyrimai turi atsižvelgti į patirties struktūras, kurios užtikrina Santrauka empirinę duotį. Tuo pat metu jie turi empirinius faktus susieti su kalbiniais kontekstais. Dar daugiau, komunikacijos tyrinėjimai kultūrinių objektyvybių lygmenyje turi analizuoti ne tik empirijos koreliaciją su ženklų sistemomis, bet ir ženklų tarpusavio sąry- šius bei tarp pačių ženklų atsirandančią prasmę.

Phenomenological reflection can show to what extent the “I am there” as a facticity is an irrevocable correlation to the world horizon and thus the “I am there” is not a being in the world as an entity. This means that the self, as an inactor of functions, as a continuity in changes, is not a continuity of an entity in time, and that its aim orientation is not a temporal determination. As temporalization, it cannot presuppose temporal determinations. Of course linguistic habits may compel us to assume temporal determinations. But as Husserl had noted, linguistic articulations lead to ontification and thus require the renewed use of the epoche. The epoche here is used to show that what the self is not something, an entity in the world. Thus phenomenology can reveal the limits of reflection and its constituted dialectics. Language absolutizes reflection which deals with ontified concepts. It cannot abolish the transcendental illusion of contradictory determinations, since reflective thought imbedded in language is the source of dialectics. At this level no solutions are possible. The genetic phenomenology analysis of the primordial functioning of the transcendental life is a retrogression into the ground of dialectics and the manifestation of the pre-dialectical life.

The article is devoted to the philosophy of the well-known ancient Chinese sage Confucius paying attention to the Western misunderstandings of it. The fundamental differences between Chinese and Western civilizations, the problem of transcendence, and different attitude towards history are discussed in the text. Being neither a religion nor a philosophy in the strict Western sense of the word, Confucian thinking still finds its parallels among Western philosophies. The article faces the phenomenological task to discover concrete modes of awareness, their active engagements, and their correlate contents that are sufficiently broad and founding to cut across diverse disciplinary and cultural phenomena. This brief essay is a step in that direction with explicit commitment to Confucian explication and continuity of Chinese civilization. Despite variations and different levels of interpretation, a common context between Confucius and Western philosophical trends may be found.

Šis tyrimas grindžiamas didesnės apimties fenomenologiniu tyrimu, kurio tikslas buvo geriau suprasti, kaip mokytojų tarpkultūrinės žinios ir įsitikinimai formuojasi per mokytojų asmeninę ir profesinę tarpkultūrinę patirtį. Šio tyrimo specifinis tikslas – kultūrinę įvairovę atliepiančios pedagogikos taikymas, kuris leidžia rasti darnius sprendimus kovai su diskriminacija mikro ir makro lygmenyse ir pasiūlyti, kaip galima pagerinti šiuolaikinio mokymo/si praktiką. Kokybiniai duomenys buvo renkami panaudojant Seidmano fenomenologinio interviu protokolą ir atliekant interpretacinę duomenų analizę. Tyrimo dalyviai – aštuonios kinų, prancūzų, vokiečių ir ispanų kalbos mokytojos, dirbančios JAV vidurio vakarų regiono mokyklose. Mokytojų dėmesys studentų kultūrinei įvairovei iš esmės priklauso nuo to, kiek mokytojai sieja kultūrinius skirtumus su savo suvokiama pagrindine tapatybe ir gyvenimo misija. Studentų kultūrinių ir asmeninių problemų atskyrimas ir atitinkamas jų elgesio interpretavimas bei kultūrinės įvairovės keliamų probleminių situacijų sprendimas klasėje iš įvairių perspektyvų yra tik keli išeities taškai. Nuoširdus studentų išklausymas, dėmesio skyrimas, jų individualių bruožų pastebėjimas ir atsiminimas yra tik kelios paprastos, bet efektyvios srategijos. Kitos specifinės strategijos – mokymo individualizavimas remiantis studentų kultūriniu fondu, nuolat vartojama įtraukianti kalba, nuoširdumas bendraujant su studentais, paskatinimų taikymas klasėje, autentiškos medžiagos ir muzikos naudojimas. Kalbos mokymui būdingose strategijose dažniausiai pasitelkiama kalba, kurios mokomės, kaip pradinis taškas klasės diskusijoms apie daugiakultūrines problemas, atkreipiant dėmesį į įvairius kultūrinių problemų sprendimo būdus net tos pačios studijuojamos kalbos kultūroje. Atribotos nuo dalyvių mokymo patirties, pagrįstos specifinėmis besimokančiojo tarpkultūrinių poreikių interpretacijomis, čia pasiūlytos strategijos, tikėtina, bus naudingos ne tik kalbų mokytojams, bet taip pat ir mokymo programų kūrėjams.

The article presents research that studies social, societal, social work and psychological as phenomena. It focuses on them not as definitions or conceptualizations but as on the experienced and understood. The theoretical approach is phenomenology. The study has three research questions. First question is the following: What are general structures of social, societal, social work and psychological as phenomena? Secondly, what is the common structure of all four subjects as phenomenon? And, thirdly, what is their unique structure? The research material consists of the results provided by two earlier studies that focused on the understanding of social, societal, social work and psychological in Lithuania and Finland. The research material was analyzed by eight methodical steps that combined traditional content analysis and phenomenological analysis. The article describes the process of analysis in detail. The analysis reveals that all four subjects are the same phenomenon because of their contextual and interactional structure. Besides their common structure, social work and societal have most common features. Social work illustrates itself fundamentally more as work than as social. Concerning the unique structures, psychological appears as the most distinct phenomenon. Social work manifests itself particularly as a work with goals. Societal does not have anything unique. The results are discussed in the frame of disciplinary identities and possibilities for true multi-professionalism and interdisciplinary research. The phenomena-based results show that there is less co-operation between the subjects and disciplines than could and should be.

This article discusses the opportunities of phenomenological practice. Even though phenomenological method is criticised for complicated ideas and few methodological guidelines, I argue, that the core ideas of phenomenological method can be transformed into practice of phenomenology. The implications of practicing the phenomenological attitude and the proposed procedures reach far wider than just social work research – they provide also important opportunities for social work practice and are related to such ideals as empathy, respect or compassion.