Straipsnis yra antroji darbo Religijos laisvės gynimas „Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikoje " (1972-1989) dalis. Jame išryškinamos šios pagrindinės „Kronikoje“ nagrinėjamos problemos: sovietinis švietimas, pasauliečių, seminarijos, dvasininkijos, hierarchijos padėtis ir Sovietų Sąjungos katalikų tikėjimo mažumų bei rusų ortodoksų Bažnyčios religinė situacija. „Kronika“ teigė, kad dėl ateistinės indoktrinaci jos sovietinėje ideologizuotoje švietimo sistemoje dauguma mokinių ir studentų nebenusimanė religiniuose reikaluose. Mažuma jų arba tapo ateistais, arba nepa sitenkino vien tik minimaliu religijos praktikavimu ir įsitraukė į platesnę religinę veiklą. „Kronikos“ aprašymai liudija antireliginę pasau liečių priespaudą. Religijos praktikavimas buvo su varžytas; tėvai buvo draudžiami daryti religinę įtaką savo vaikams; stigo kunigų; tikintieji negalėjo nau dotis masinės informacijos priemonėmis, neturėjo religinės spaudos ir stokojo religinės literatūros apskritai. Pagal „Kronikos“ užrašus, pagrindinės proble mos, sukeltos KGB ir Religijų Reikalų Tarybos (CRCA) kišimosi į seminarijos reikalus, buvo apribojimai, primesti seminaristams ir seminarijos darbuotojams, jų verbavimas bendradarbiauti su KGB. Dėl to seminarijoje susidarė nepalankios studijų, darbo ir gyvenimo sąlygos, apribotas seminaristų skaičius, atsirado nepasitikėjimas ir nesutarimas tarp besipriešinančių jų priespaudai irbesitaikstančiųjų. Todėl nutarta įsteigti pogrindinę seminariją. Panašiai kaip ir seminarijoje, tarp dvasininkų atsirado nepasitikėjimas ir nesutarimas tarp besipriešinančiųjų priespaudai ir su ja besitaikstančių kunigų ir tikinčiųjų. Kita vertus, kilo aktyvūs bandymai pakeisti padėtį įsteigiant vadinamąsias „kunigų tarybas“. Bažnytinės hierarchijos veiklos apribojimas, KGB verbavimo spaudimas buvo ypatingai ryškūs ir žalingi. Dauguma dvasininkų ir tikinčiųjų norėjo, kad hierarchija priešintųsi sovietinėms represijoms. Dėl to labai gerbė ištremtus vyskupus V. Sladkevičių ir J. Steponavičių. Viltis, kad valdžia „nepasodintų” sau paklusnių kandidatų į vyskupų postus, padidėjo 1980- ųjų pradžioje. Tačiau tikroji valdžios politika hierarchijos ir Bažnyčios atžvilgiu pasikeitė tik 1988 m. Svarstydama Sovietų Sąjungos katalikų tikėjimo mažumų ir rusų ortodoksų Bažnyčios padėtį, „Kronika“ liudijo apie sovietinės antireliginės priespaudos išplitimą. Be to, ji rodė, kad, nepaisant Sovietinės valstybės Lietuvos Bažnyčiai primestų suvaržymų ir intensyvių bandymų sugriauti ją iš vidaus, Lietuvos katalikų Bažnyčios padėtis buvo palankesnė negu lotynų ir graikų apeigų katalikų Baltarusijoje, Moldvijoje, Latvijoje ir Vakarų Ukrainoje ir rusų ortodoksų Bažnyčios tikinčiųjų padėtis. Pirma, katalikų Bažnyčia Lietuvoje buvo reliatyviai autonomiška bažnytino organizacija su centru Vatikane, t.y. už sovietinės įtakos ribų. Antra, Lietuvos katalikų Bažnyčiai priklausė dauguma Lietuvos gyventojų.

Straipsnis yra pirmoji autorės darbo „Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronika religijos laisvės gynime (1972-1989)“ dalis. Jame išryškinamos istorinės „Kronikos“ ištakos. Čia diskutuojama dėl „Kronikos“ kilmės, atsiradimo, ketinimų, tikslų, išleidimo, platinimo ir Sovietų valdžios reakcijos į „Kroniką“. „Kronika“ buvo leidžiama sovietinės okupacijos metais. Ji, kaip ir kiti lietuviški pogrindžio leidiniai, išreiškiantys religinius ir tautinius siekius, atsirado dėl vis labiau aktyvėjančio ir organizuoto Bažnyčios pasipriešinimo sustiprėjusioms antireliginėms so vietinio valstybinio režimo represijoms. „Kronikos“ atsiradimą inicijavo kun. Sigitas Tamkevičius SJ. Rašyti ją padėjo aktyvūs kunigai. „Kronikos“ leidėjų tikslas buvo susilpninti antireli ginę sovietų valstybės politiką. „Kronikos“ leidėjai ketino išsklaidyti tą teigiamą įspūdį, kurį Sovietų Sąjunga bandė sukurti apie savo vidaus politiką. Pirma, „Kronikoje“ siekta paneigti melagingus Sovietų Sąjungos tvirtinimus apie tai, kad ji įgyvendina Žmogaus Teisių Deklaraciją ir sovietinės Konstitucijos teisių garantijas laiduojančias sąžinės, žodžio, spaudos ir susirinkimų laisvę. „Kronika“ taip pat norėta paneigti tvirtinimus apie religinę laisvę, t.y. teisę išpažinti bet kokią religiją arba neišpažinti jokios ir teisę praktikuoti religiją arba skleisti ateistinę propagandą. „Kronikos“ faktai ir komentarai su priešingais parodymais turėjo pasiekti Lietuvos ir Sovietų Sąjungos gyventojus, Vakarus ir Bažnyčios hierarchiją Vatikane. „Kronikos“ išleidimas, platinimas ir perdavimas į užsienį buvo įmanomas tik jos leidėjų ir platintojų pastangų ir rizikos dėka. Vakaruose ir Vatikane gyvenusių pagalbininkų dėka „Kronikos“ žinios buvo platinamos radijo bangomis ir periodiniais leidiniais. Be to, visa „Kronika“ buvo išversta ir iš naujo išleista atskirais numeriais ir tomais bei išplatinta daugeliui redakcinių kolegijų, radijo stočių, organizacijų, politikams ir Bažnyčios nariams. Būtent „Kronikos“ populiarinimas užsienyje buvo pagrindinė priežastis, sukė lusi priešišką Sovietų valdžios reakciją. Pirma, Sovietų valdžia pradėjo baudžiamąją bylą, norėdama susekti žmones ir vietoves, susijusias su „Kronikos“ leidimu. Antra, ji bandė neutralizuoti „Kronikos“ informacijos įtaką tiems, kuriuos šis leidinys pasiekdavo.

Andrius Volanas was a sixteenth-century Lithuanian Calvinist leader. He was known not only for his political activities, but also gained notoriety as the author of De libertate politica sive civili (1572), in which he studies the main social and political problems of Lithuania. In this book we can find political and social ideas that were modern not only for Lithuania of that time, but also for Europe, where different protestant theologians were trying to define the new social and political frames of social and political life, and in so doing were trying to find the keys to political modernization. They sought inspiration not only among their contemporaries, but also in ancient Hellenistic philosophy. The Roman philosopher Cicero was one of their most popular sources of inspiration. Andrius Volanas and others had used Cicero’s ideas to look for new vectors in political and social life.

In his analysis of the experience of human action, Karol Wojtyła puts special emphasis on person’s power of selfdetermination which reveals itself through experience as the essential characteristic of freely acting person. It is important to see that K. Wojtyła does not equate freedom with man’s ‘autonomous power of self-determination’ which manifests itself as egocentric individualism associated with the individual “right” to do what the subject wants, the “right” to establish one’s own “truth”, allowing a man to live life as if he is not dependent on God and others. On the contrary, K. Wojtyła presents a much more profound notion of freedom: he proposes the notion of ‘freedom’ understood as man’s free participation in the actualization of truth and good through the gift of self out of genuine love.