Ankstyvaisiais viduramžiais pagrindinis bažnyčių ir bažnytinių institucijų fundatorius buvo kunigaikštis, o nuo XII a. į šių institucijų steigimą įsitraukė ir kilmingieji. Tai buvo laikoma dovanomis Dievui ir šventiesiems. Ankstyvuoju fundacijų laikotarpiu su Bažnyčiai dovanotu turtu buvo elgiamasi atsižvelgiant į bažnyčių fundatorių valią. Permainų atnešė XIII a. ir XIV a. pirmoje pusėje laipsniškai įgyvendinta patronato teisė. Dažniausiai patronato teisę Čekijos karalystėje ir Moravijos markgrafystėje turėjo karalius, markgrafas, kai kurios didikų šeimos, vyskupai, vienuolynai, kapitulos, karališkieji miestai, kartais – patricijų šeimos. Kunigas, norėdamas užimti parapijos beneficiją, turėjo pateikti įrodymą, kad yra įšventintas į kunigus, ir bažnyčios fundatoriaus skyrimo į tą parapiją dokumentą. Sulaukęs generalinio vikaro patvirtinimo, kunigas gaudavo dokumentą, kuriame būdavo nurodyta, kad jis yra teisėtas konkrečios parapijos beneficijos valdytojas. Parapijų beneficijų valdytojai buvo registruojami generalinių vikarų vedamose tam skirtose knygose.

Abortas – ne tik nuodėmė, bet ir teisinis – kanoninis nusikaltimas. Tačiau ne kiekvienas aborto atvejis tampa nusikaltimu. Šiame straipsnyje nagrinėjama, kokiomis teisinėmis aplinkybėmis aborto nuodėmė virsta ir kanoniniu nusikaltimu, už kurį žmogus baudžiamas ekskomunika. Yra daug išimčių ir švelninančių aplinkybių, mažinančių abortą darančių asmenų atsakomybę, todėl galima teigti, kad, nors abortas visada yra didelis moralinis blogis, bet jį darantys žmonės ne visada užsitraukia atsakomybę už šį nusikaltimą ir už jo įvykdymą taikomą ekskomuniką.