Šiame pranešime aptariami kai kurie tautininkų ideologijos aspektai, pasireiškę tarpukario lietuvių teatro kritikoje. Teatro tautiškumo idėjos plėtra ypač išryškėja po 1926 metų, prasidėjus autoritariniam Antano Smetonos valdymui. Šio tarpsnio teatro kritikų tekstuose galima nesunkiai atsekti svarbiausius tautiniais pagrindais kurtino teatro koncepcijos elementus: nacionalinio identiteto puoselėjimą ir sklaidą scenoje, etninės kultūros paveldo integravimą spektaklyje ir ypač rezervuotą požiūrį į scenos inovacijas (kurios tradiciškai perimamos iš kitų kultūrinių terpių). Tokias nuostatas atskleidžia Liudo Giros, Vinco Rastenio, Fausto Kiršos ir kitų, teatrą suvokusių kaip kovos už nacionalinį savitumą tęsinį, tekstai. Teatro suvokimo strategijos nacionalizmas sustiprėja Andriaus Olekos-Žilinsko ir Michailo Čechovo darbo Kaune metu. Šių novatoriška modernaus teatro dvasia persiėmusių kūrėjų veikla buvo griežtai kritikuota, neretai kritikų vertinimus grindė ne estetinės nuostatos, o negatyvus požiūris į "užsienietišką" menininkų kilmę.

In the past, Etsu Inagaki Sugimoto (1872-1950) was one of 12 people, including George Washington, Thomas Jefferson, Thomas Edison, Henry Ford, etc. who appear in some American schoolbooks. According to her obituary in the New York Times, “A Daughter of the Samurai was continuously the most successful book of non-fiction.”

The author indicates how we relate to history when imagining and representing utopias in the theatre or on the stage as a form of listening to the dead, or the “rustle of the leaves”. As Didi and Gogo agree, to have lived is not enough for the dead: “They have to talk about it”. And the theatre remains a site where this can be done without the risks that Hamlet runs, having to feign madness, or perhaps even actually being insane or believing that he is. At the same time, relying on interpretations of Hamlet as a model, the utopias of the 20th century, including the Zionist utopia (as expressed allegorically in The Dybbuk), have been based on multileveled combinations and linkages between the past and the future through the reappearance of the dead. The hoped for utopian condition has, on the one hand, been perceived as a corrective or even a form of healing of the painful failures of the past. But at the same time it has also been viewed nostalgically, depicting the return to an idyllic past (in our Israeli case by returning to the “Biblical homeland”) with its obvious associations of retrieving or even, some claim, re-establishing a lost (national) paradise.