Šiame tyrime nagrinėjamas nykstančių kalbų išsaugojimas ir siekiama aptarti tris klausimus: grėsmės rizikos veiksniai, sociokultūrinis kalbos praradimo poveikis ir sudėtingi kalbų išsaugojimo ir atgaivinimo aspektai. Kokybinė sisteminė apžvalga pabrėžia nykstančių kalbų kultūrinę, istorinę ir intelektinę svarbą; joje nurodoma, kad globalizacija, urbanizacija ir dominuojančios kalbos įtaka yra pagrindiniai kalbų nykimą skatinantys veiksniai. Tyrimo rezultatai rodo, jog kalbos nykimas turi reikšmingų socialinių ir kultūrinių pasekmių, ypač dėl to silpsta kultūrinis tapatumas ir paveldas. Daroma išvada, kad bendruomenės dalyvavimas, technologinė pažanga ir palanki vyriausybės politika yra labai svarbūs veiksniai, kad kalbos, kurioms gresia pavojus išnykti, būtų išsaugotos ir atgaivintos ateities kartoms.

The spreading of few ‘powerful’ languages to the detriment of numerous ‘weak’ languages has led to the endangerment of many idioms, a process caused by three main factors: linguistic imperialism and globalization, the language policies traditionally adopted by nation-states, and language shift. Some theoretical frameworks justify the impoverishment of linguistic diversity according to an instrumentalist viewpoint, while others support linguistic diversity. Two documents by UNESCO, for instance, underline the importance held by languages in relation to the I(ntangible) C(ultural) H(eritage), not only as vehicles of culture, but also as part of the ICH themselves. Other theoretical frameworks stress the importance of linguistic diversity according to both an ecolinguistic perspective and a rights-oriented approach. From these starting points, the expression ‘ecolinguistic capital’ is proposed to designate that particular intangible capital by implying an anthropocentric view, and composed of three interrelated elements: languages, individuals and places.